2007 m. lapkričio 8 d. (
*1)
„Direktyva 98/34/EB — Informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarka — Pareiga pateikti techninių reglamentų projektus — Nacionalinis įstatymas, įpareigojantis parduodamus kompaktinius diskus žymėti nacionalinės įstaigos, kuriai pavesta rinkti autorinį atlyginimą, skiriamuoju žymeniu — Sąvoka „techninis reglamentas““
Byloje C-20/05
dėl Forli Tribunale civile e penale (Italija) 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. sausio 10 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje, iškeltoje
Karl Josef Wilhelm Schwibbert,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai U. Lõhmus (pranešėjas), J. Klučka, A. Ó Caoimh ir P. Lindh,
generalinė advokatė V. Trstenjak,
posėdžio sekretorius J. Swedenborg, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. balandžio 24 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2007 m. birželio 28 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 3 straipsnio, 23–27 straipsnių, 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką ( OL L 204, p. 37), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB ( OL L 217, p. 18, toliau – Direktyva 98/34), 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ( OL L 346, p. 61) bei 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( OL L 167, p. 10) išaiškinimu.
2Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Italijoje K. Schwibbert iškeltą baudžiamąją bylą dėl kompaktinių diskų (toliau – CD), nepažymėtų skiriamuoju nacionalinės įstaigos, kuriai pavesta rinkti autorinį atlyginimą, žymeniu, laikymo.
31983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/189/EEB ( OL L 109, p. 8) Bendrijos teisėje įtvirtino informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką.
4Pagal Direktyvos 83/189 12 straipsnį:
„1. Valstybės narės per dvylika mėnesių nuo pranešimo apie šią direktyvą priima ją įgyvendinančias priemones ir apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.
2Valstybės narės užtikrina, kad šios direktyvos taikymo srityje jų priimtos nacionalinės teisės aktų pagrindinės nuostatos būtų pateiktos Komisijai.“ (Neoficialus vertimas)
5Direktyva 83/189 buvo kelis kartus iš esmės keista. Ji kodifikuota Direktyva 98/34.
6Direktyvos 98/34 1 straipsnyje nurodoma:
„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:
<…>
<…>
<…>
<…>“ (Pataisytas vertimas)
7Direktyvos 98/34 8 ir 9 straipsniai įpareigoja valstybės nares, pirma, pateikti Europos Bendrijų Komisijai į šios direktyvos taikymo sritį patenkančius techninių reglamentų projektus, išskyrus atvejus, kai perkeliamas visas tarptautinis ar Europos standartas, kuomet pakanka tik informacijos apie atitinkamą standartą, ir, antra, atidėti šių projektų priėmimą keliems mėnesiams tam, kad Komisija turėtų galimybę patikrinti, ar jie yra suderinami su Bendrijos teise, būtent su laisvu prekių judėjimu, arba pasiūlyti direktyvą, reglamentą ar sprendimą atitinkamoje srityje.
8Direktyva 92/100 derina autorių kūrinių ir gretutinių teisių objektų teisinę apsaugą. Ji siekia užtikrinti autoriams ir atlikėjams tinkamas pajamas. Dėl to Direktyva 92/100 įtvirtina, kad valstybės narės suteikia teisę leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai autorių kūrinių originalus ir kopijas bei kitus objektus, kurie nurodyti 2 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 92/100 II skyriaus, susijusio su gretutinėmis teisėmis, 9 straipsnyje nurodoma, kad valstybės narės suteikia išimtinę teisę leisti visuomenei naudotis šiame straipsnyje išvardytais objektais juos parduodant arba kitu būdu.
9Pagal 1941 m. balandžio 22 d. Įstatymą Nr. 633 dėl autorių teisių (GURI, Nr. 166, 1941 m. liepos 16 d., toliau – 1941 m. Įstatymas) kiekvienos laikmenos, kurioje laikomi saugomi kūriniai, privalomas žymėjimas skiriamuoju žymeniu yra autentiškumo patvirtinimo ir garantijos priemonė, leidžianti atskirti teisėtą gaminį nuo piratinio. Ad hoc viešajai įstaigai Società Italiana degli Autori ed Editori (Italijos autorių ir leidėjų bendrija) pavesta vykdyti apsaugos, tarpininkavimo ir licencijų išdavimo funkciją. Taigi įstatymo numatytas skiriamasis žymuo yra sudarytas iš didžiųjų raidžių „SIAE“.
101987 m. kovo 27 d. Įstatymas Nr. 121/87 (GURI, Nr. 73, 1987 m. kovo 28 d.) pareigą žymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“ nustatė ir kitų laikmenų, kuriose laikomi intelektiniai kūriniai, atžvilgiu.
11Perkeldamas Direktyvą 92/100, Italijos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis 1994 m. lapkričio 16 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 685 (GURI, Nr. 293, 1994 m. gruodžio 16 d.), panaikinusiu Įstatymą Nr. 121/87, 1941 m. Įstatymo 171 b straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtino tam tikras baudžiamąsias sankcijas numatančią nuostatą, pagal kurią:
„1. Kiekvienas asmuo, kuris:
<…>
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trijų mėnesių iki trejų metų ir nuo 500000 ITL iki 6000000 ITL bauda.
<…>“
122000 m. vasario 12 d. Procura della Repubblica presso il Tribunale civile e penale di Forlì (Prokuratūra prie Forli Civilinių ir baudžiamųjų bylų teismo) pradėjo preliminarų tyrimą K. Schwibbert, gyvenančio Italijoje, kuris yra bendrovės K.J.W.S. Srl įgaliotinis, atžvilgiu ir patvirtino, jog 2000 m. vasario 9 d. ir 10 d. minėtos bendrovės sandeliuose pardavimui laikė tam tikrą skaičių CD, apimančių dailininkų Giorgio De Chirico ir Mario Schifano kūrinių reprodukcijas. Šie iš Vokietijos kitų bendrovių interesais importuoti CD, skirti parduoti per kultūrinius renginius, nebuvo pažymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“.
132000 m. vasario 9 ir 10 d. atlikę tyrimą Guardia di Finanza – Comando Tenenza di Cesena (Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Čezenos štabas) pareigūnai pagal baudžiamojo proceso kodeksą surašė minėtų CD konfiskavimo protokolą, kuriame pažymėjo, jog atlikus pirmąjį tyrimą paaiškėjo, kad prekės yra suklastotos.
142001 m. gegužės 23 d. Procura della Repubblica presso il Forli Tribunale civile e penale apklausė K. Schwibbert, kuris buvo apkaltintas padarius 1941 m. Įstatymo 171 c straipsnio 1 dalies c punkte numatytą baudžiamąjį nusižengimą, ir bylos medžiagą perdavė minėtam teismui.
152004 m. gruodžio 14 d. Forli Tribunale civile e penale įvyko teismo posėdis. Posėdžio protokole prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog K. Schwibbert kaltinamas ne neteisėtu kūrinių atgaminimu, nes jis turėjo būtinus leidimus, o tik tuo, kad CD nebuvo pažymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“.
16Per minėtą posėdį K. Schwibbert advokatas šio teismo paprašė pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui. Forli Tribunale civile e penale prašymą patenkino ir, pats neužduodamas konkrečių klausimų, sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priede pateikė tik minėto advokato pareiškimą.
172006 m. liepos 17 d. pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 5 dalį Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė paaiškinimų. Teisingumo Teismas jo atsakymą gavo 2006 m. spalio 31 dieną.
18Iš šio atsakymo aišku, kad Forli Tribunale civile e penale pateikė šį klausimą:
„Ar nacionalinės teisės nuostatos dėl žymėjimo „SIAE“ yra suderinamos su EB 3 straipsniu, 23–27 straipsniais, Direktyvos 98/34 1, 8, 10 ir 11 straipsniais bei Direktyvomis 92/100 ir 2001/29?“
19Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį tvirtino, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Iš tiesų, jos teigimu, šiame prašyme nėra informacijos, kuri Teisingumo Teismui leistų naudingai atsakyti į pateiktą klausimą. Šiuo atžvilgiu Italijos vyriausybė teigia, kad, priešingai Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnio reikalavimams, minėtas prašymas nepatikslina priežasčių, dėl kurių būtina aiškinti Bendrijos teisės normas, ir aiškiai nenurodo, kokios nacionalinės teisės nuostatos realiai taikomos pagrindiniam ginčui. Bet kuriuo atveju jis nesvarbus minėtam ginčui išspręsti.
20Savo ruožtu Komisija rašytinėse pastabose teigia, kad prejudicinio klausimo dalis, susijusi su EB 3 straipsnio, 23–27 straipsnių ir Direktyvos 92/100 išaiškinimu, turi būti pripažinta nepriimtina, nes sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakanka informacijos.
21Reikia priminti, kad sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnį (1999 m. kovo 2 d. Nutarties Colonia Versicherung ir kt. , C-422/98, Rink. p. I-1279, 5 punktas). Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų išsaugota, atsižvelgiant į tai, jog pagal minėtą nuostatą suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (1982 m. balandžio 1 d. Sprendimo Holdijk ir kt. , 141/81 iki 143/81, Rink. p. 1299, 6 punktas; 1996 m. kovo 13 d. Nutarties Banco de Fomento e Exterior, C-326/95, Rink. p. I-1385, 7 punktas bei 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Lehtonen ir Castors Braine, C-176/96, Rink. p. I-2681, 23 punktas). Taigi pagal Teisingumo Teismo praktiką yra būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos nuostatų pasirinkimo priežasčių bei ryšio, kurį jis nustato tarp šių nuostatų ir byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų (žr. 2000 m. birželio 28 d. Nutarties Laguillaumie, C-116/00, Rink. p. I-4979, 16 punktą bei 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 38 punktą).
22Šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 17 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismo paprašytas, pateikė paaiškinimus, susijusius su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis bei nacionaliniu ir Bendrijos teisiniu pagrindu. Be to, Società Italiana degli Autori ed Editori, Italijos vyriausybė ir Komisija manė, kad įmamoma Teisingumo Teismui pateikti pastabas remiantis šio teismo pateikta informacija.
23Kalbant apie Direktyvą 98/34, suinteresuotųjų šalių pozicija skiriasi dėl to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami CD privalėjo būti pažymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“, ir prireikus, kada ši pareiga buvo išplėsta minėtoms laikmenoms, t. y. prieš tai, kai Bendrijos teisėje buvo įtvirtinta pareiga pateikti techninių reglamentų projektus, ar vėliau. Šioje byloje neginčijama, jog K. Schwibbert buvo iškelta baudžiamoji byla dėl to, kad jis nepaženklino CD minėtu žymeniu „SIAE“. Tačiau realaus pareigos ženklinti įtvirtinimo momento Italijos teisėje nustatymas yra nacionalinės teisės aiškinimo dalykas, o tai nėra Teisingumo Teismo jurisdikcija. Bet kuriuo atveju dėl su šia aplinkybe susijusių abejonių Teisingumo Teismo atsakymas į užduotą klausimą, patikslintas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakyme į prašymą pateikti paaiškinimų, netampa nenaudingas.
24Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas mano, jog yra užtektinai informacijos, kad būtų galima atsakyti į pateiktą klausimą dėl Direktyvos 98/34.
25Tačiau dėl EB 3 straipsnio, 23–27 straipsnių ir Direktyvos 92/100 išaiškinimo reikia pripažinti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra būtinos informacijos, leidžiančios Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
26Iš tiesų reikia priminti, kad šios EB sutarties nuostatos tarp valstybių narių draudžia importo ir eksporto muitus bei visus lygiaverčio poveikio mokėjimus. Direktyva 92/100 derina normas dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje.
27Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, susijusi su faktinėmis pagrindinės bylos aplinkybėmis, neleidžia nei nustatyti tikslios CD pagaminimo vietos, nei įrodyti, kad jie iš tiesų buvo importuoti į Italiją. Informacija, susijusi su nacionaliniu teisiniu pagrindu, neleidžia Teisingumo Teismui pakankamai išsiaiškinti, kokie yra finansinio atlygio už skiriamojo žymens „SIAE“ suteikimą požymiai, kad nustatytų, ar tai yra muitas, ar lygiaverčio poveikio mokėjimas minėtų EB sutarties nuostatų prasme. Galiausiai ši informacija taip pat neleidžia įvertinti, ar Direktyva 92/100 draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas.
28Šiomis aplinkybėmis neįmanoma priimti sprendimo, ar EB 3 straipsnis, 23–27 straipsniai ir Direktyva 92/100 draudžia tokią pareigą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.
29Be to, reikia nurodyti, kad prejudicinis klausimas taip pat susijęs su Direktyvos 2001/29 aiškinimu. Ši direktyva grindžiama Direktyvos 92/100 jau nustatytais principais bei normomis ir pastarąją iš dalies keičia. Direktyva 2001/29 buvo priimta 2001 m. gegužės 22 d., o jos 13 straipsnis numato, kad valstybės narės turi ją įgyvendinti vėliausiai 2002 m. gruodžio 22 dieną. Tačiau įvykiai, dėl kurių kilo pagrindinis ginčas, atsitiko 2000 m. vasario mėn., t. y. data, kai minėta direktyva dar nebuvo priimta. Taigi prejudicinis klausimas, susijęs su Direktyvos 2001/29 aiškinimu, yra nepriimtinas.
30Todėl reikia laikyti priimtina tik tą prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalį, kuri susijusi su Direktyvos 98/34 aiškinimu.
31Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 98/34 1, 8, 10 ir 11 straipsniai draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tiek, kiek jos numato, jog atgaminant intelektinės veiklos kūrinius, laikmeną, kurioje jie saugomi, reikia žymėti Società Italiana degli Autori ed Editori pavadinimo santrumpa.
32Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog K. Schwibbert baudžiamoji byla buvo iškelta dėl to, kad jis CD, kuriame yra vaizdinio meno kūriniai, nepaženklino skiriamuoju žymeniu „SIAE“. Taigi reikia išnagrinėti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos Bendrijos normos draudžia tokią pareigą numatančias nacionalinės teisės nuostatas.
33Visų pirma reikia išnagrinėti, ar pareiga žymėti šia pavadinimo santrumpa gali būti laikoma „techniniu reglamentu“ Direktyvos 98/34 1 straipsnio prasme. Atsakius teigiamai, reikės patikrinti, ar Italijos valdžios institucijos apie techninį reglamentą pranešė Komisijai, nes priešingu atveju juo negalima remtis prieš K. Schwibbert (žr. 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo CIA Security International, C-194/94, Rink. p. I-2201, 48 ir 54 punktus; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Lemmens, C-226/97, Rink. p. I-3711, 33 punktą bei 2002 m. birželio 6 d. Sprendimo Sapod Audic, C-159/00, Rink. p. I-5031, 49 punktą).
34Iš Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punkto matyti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ skirstoma į tris kategorijas, tai yra, pirma, „techninę specifikaciją“ minėtos direktyvos 1 straipsnio 3 punkto prasme, antra, „kitą reikalavimą“, kuris apibrėžiamas šios direktyvos 1 straipsnio 4 punkte, ir, trečia, „draudimą gaminį gaminti, įvežti, pardavinėti ar naudoti“, nurodytą tos pačios direktyvos 1 straipsnio 11 punkte (žr. 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo Lindberg, C-267/03, Rink. p. I-3247, 54 punktą).
35Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, sąvoka „techninės specifikacijos“ reiškia, kad nacionalinė priemonė būtinai daro nuorodą į patį gaminį ar jo pakuotę ir todėl nustato vieną iš reikalaujamų gaminio požymių (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo van der Burg, C-278/99, Rink. p. I-2015, 20 punktą; 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital, C-390/99, Rink. p. I-607, 45 punktą ir minėto sprendimo Sapod Audic 30 punktą bei minėto sprendimo Lindberg 57 punktą).
36Šioje byloje reikia pripažinti, kaip savo išvados 46 ir 48 punktuose nurodė generalinė advokatė, kad skiriamuoju žymeniu „SIAE“, kuriuo siekiama informuoti vartotojus ir nacionalinės valdžios institucijas, jog reprodukcijos yra teisėtos, žymima pati laikmena, kurioje saugomas intelektinis kūrinys, t. y. pats gaminys. Taigi neteisinga teigti, kaip tai daro Società Italiana degli Autori ed Editori ir Italijos vyriausybė, kad šis žymuo susijęs tik su intelektiniu kūriniu.
37Todėl toks skiriamasis žymuo yra „techninė specifikacija“ Direktyvos 98/34 1 straipsnio 3 punkto prasme, nes jam taikomi atitinkamiems gaminiams skirti reikalavimai, susiję su žymėjimu ir ženklinimu etiketėmis. Taigi, kadangi parduodant šiuos gaminius laikytis šios specifikacijos de jure privaloma, ji yra „techninis reglamentas“ minėtos direktyvos 1 straispnio 11 punkto pirmosios pastraipos prasme (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Bic Benelux, C-13/96, Rink. p. I-1753, 23 punktą).
38Pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnį „valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą“. Jei šios pareigos nesilaikoma, techniniu reglamentu negalima remtis prieš privačius asmenis, kaip buvo priminta šio sprendimo 33 punkte. Taigi reikia patikrinti, ar šioje byloje valstybė narė laikėsi įsipareigojimų pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnį. Atsakius neigiamai, nagrinėjamu techniniu reglamentu nebus galima remtis prieš K. Schwibbert.
39Società Italiana degli Autori ed Editori ir Italijos vyriausybė tvirtina, kad pareiga skiriamuoju žymeniu „SIAE“ žymėti laikmenas, kuriose saugomi intelektiniai kūriniai, jau buvo numatyta daug ankščiau, nei įsigaliojo atitinkamos Bendrijos direktyvos, t. y. 1941 m. Įstatyme popierinėms laikmenoms, ir joms įsigaliojus atitinkamai 1987 m. ir 1994 m. padaryti teisės aktų pakeitimai buvo tik atsižvelgiant į technologinę pažangą padarytos pataisos, numačiusios naujas laikmenas, kurių atžvilgiu taikoma minėta pareiga. Todėl apie šiuos teisės aktų pakeitimus neturėjo būti pranešta Komisijai.
40Šioje byloje iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiga žymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“ pagrindinėje byloje nagrinėjamas laikmenas, t. y. CD su vaizdinio meno kūriniais, buvo pradėta taikyti 1994 m. pagal Įstatyminį dekretą Nr. 685. Tokiomis aplinkybėmis Italijos Respublika apie tokią pareigą turėjo pranešti Komisijai, nes ji buvo nustatyta po to, kai Direktyva 83/189 įtvirtinta informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarka. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, kaip priminta šio sprendimo 23 punkte, patikrinti, ar nagrinėjama pareiga Italijos teisėje iš tikrųjų buvo įtvirtinta tuo momentu.
41Kadangi buvo nuspręsta pareigą žymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“ taikyti ir tokiems gaminiams, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, po to, kai įsigaliojo Direktyva 83/189, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos antru sakiniu siekiamas tikslas – leisti Komisijai turėti kuo išsamesnės informacijos apie kiekvieną techninio reglamento projektą, susijusios su jo turiniu, taikymo sritimi ir bendruoju kontekstu, kad galėtų kuo veiksmingiau vykdyti minėta direktyva jai suteiktus įgaliojimus (žr. minėto sprendimo CIA Security International 50 punktą; 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-279/94, Rink. p. I-4743, 40 punktą ir 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-145/97, Rink. p. I-2643, 12 punktą).
42Be to, pagal minėto 8 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą „valstybės narės iš naujo pateikia projektą <…> jeigu jų atlikti šio projekto pakeitimai labai (keičia) jo taikymo sritį <…>“. Taigi naujos laikmenos, pavyzdžiui, CD, įtraukimas į pareigos žymėti skiriamuoju žymeniu „SIAE“ taikymo sritį turi būti laikomas tokiu pakeitimu (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 1d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-317/92, Rink. p. I-2039, 25 punktą ir minėto sprendimo Lindberg 84 ir 85 punktus).
43Komisija savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį nurodė, ir tam valstybė narė neprieštaravo, kad Italijos Respublika apie minėtą pakeitimą nepranešė.
44Pagal Teisingumo Teismo praktiką pareigos pranešti nesilaikymas yra procedūros pažeidimas priimant atitinkamus techninius reglamentus, lemiantis šių techninių reglamentų netaikymą, vadinasi, jais negali būti remiamasi prieš privačius asmenis (žr. minėtų sprendimų CIA Security International 54 punktą ir Lemmens 33 punktą). Privatūs asmenys šiuo netaikymu gali remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nebuvo pranešta pagal Direktyvą 98/34 (žr. minėtų sprendimų CIA Security International 55 punktą ir Sapod Audic 50 punktą).
45Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia pripažinti, kad Direktyva 98/34 turi būti aiškinama taip: jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos įgyvendinus Direktyvą 83/189 įtvirtino pareigą skiriamuoju žymeniu „SIAE“ žymėti CD, kuriuose yra vaizdinio meno kūriniai, siekiant juos parduoti atitinkamoje valstybėje narėje, jos yra techninis reglamentas, kuriuo, jeigu apie jį nebuvo pranešta Komisijai, negalima remtis prieš privatų asmenį.
46Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/34/EB, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, iš dalies pakeista 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB, turi būti aiškinama taip: jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos įgyvendinus 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvą 83/189, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką, įtvirtino pareigą skiriamuoju žymeniu „SIAE“ žymėti kompaktinius diskus, kuriuose yra vaizdinio meno kūriniai, siekiant juos parduoti atitinkamoje valstybėje narėje, jos yra techninis reglamentas, kuriuo, jeigu apie jį nebuvo pranešta Komisijai, negalima remtis prieš privatų asmenį.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: italų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.