Apsvarstytas Seimo nutarimo projektas Nr. XVP-1322 dėl patariamojo referendumo paskelbimo kartu su savivaldos rinkimais dėl Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo (šeimos teisinių santykių kildinimo iš vyro ir moters santuokos bei motinystės ir tėvystės). Posėdyje išklausyti rengėjai, teisinių institucijų bei universitetų ekspertai ir Teisingumo ministerijos atstovė. Po diskusijų balsų dauguma nutarta projektui pritarti (7 už, 2 prieš, 1 susilaikė).
Argumentai posėdyje
Pozicijos
Sprendimas: Balsų dauguma (7 už, 2 prieš, 1 susilaikė) Seimo nutarimo projektui pritarta.
Nuotaika: įtemptas — vyko emociškai ir teisiškai aštri diskusija tarp teisinių ekspertų bei Seimo narių dėl Konstitucijos ir referendumo ribų
#referendumas #Konstitucija #šeimos samprata #žmogaus teisės #Teisingumo ministerija #svarstymas
Automatinis įrašo transkriptas, apdorotas DI — ne oficialus protokolas. Citatos veda į tikslią įrašo vietą.
TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADA dėl Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
2026-04-03 Nr. XVP-1322 Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, siekiant įgyvendinti Seimo narių grupės teisę inicijuoti referendumo paskelbimą, nepakanka pateikti Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto – toks Seimo nutarimo projektas Seimui turi būti pateikiamas kartu su Seimo narių grupės siūlymu paskelbti referendumą; šiame siūlyme turi būti nurodyta referendumo rūšis, referendumui siūlomo sprendimo tekstas, siūlymas turi būti pasirašytas jį teikiančių Seimo narių. 2. Vertinant projekto 1, 3 straipsniais teikiamą siūlymą paskelbti patariamąjį referendumą, kuriame piliečiai galėtų pareikšti valią dėl pritarimo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimui, nustatant, kad „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, pažymėtini keli abejonių keliantys šio siūlymo aspektai. 2.1. Svarstant šį siūlymą pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kad iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, ir į tai, kad Konstitucija gali būti keičiama tik paisant iš jos pačios kylančių reikalavimų, kuriuos lemia Konstitucijos samprata, prigimtis ir paskirtis.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Reikalavimas, kad referendumui teikiamas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 1 punkte).
Aiškindamas konstitucinius reikalavimus Konstitucijos keitimui, Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose yra pažymėjęs, jog darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos
priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių; Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Šiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus: materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.
Be kitų iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų, skirtų universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija ir valstybė, ginti ir šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti, Konstitucinis Teismas šiuose nutarimuose yra tiesiogiai nurodęs šiuos: pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.
Konstitucinio Teismo
apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu, taigi pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Konstitucinio Teismo formuojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė šeimos samprata yra atskleista Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, kuriomis užtikrinta šeimos apsauga, aiškinant ne izoliuotai, o sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, jose įtvirtintomis vertybėmis.
Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos; Konstitucijoje yra įtvirtinta svarbiausių Tautos vertybių sistema; konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas (žr, 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2019 m. vasario 15 d. nutarimą).
Taigi, oficialiai aiškindamas Konstituciją bylose, kuriose buvo aktualūs šeimos, kaip konstitucinės vertybės, sampratos ir apsaugos klausimai, ir konstatuodamas iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą saugoti ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, Konstitucinis Teismas rėmėsi ne tik Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalimis, bet ir jos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, kuriose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, 22 straipsnio 1, 4 dalimis, kuriomis užtikrinta žmogaus teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, 29 straipsniu, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas, taip pat 135 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas (principas pacta sunt servanda), neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo ir atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, suponuojančio atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją, ir Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtintu visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvu, iš kurio kyla konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (žr. 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d.,
konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d.,
m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. ir kiti nutarimai).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d.,
konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d.,
m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. ir kiti nutarimai). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Konvencijos 8 straipsnyje, kuriuo užtikrinama asmens teisė į pagarbą jo privačiam ir šeimos gyvenimui, vartojama sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir gali apimti de facto šeimos ryšius, kai asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos; pagal Konvencijos 8 straipsnį yra ginama tiek skirtingų lyčių asmenų porų, tiek tos pačios lyties asmenų porų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, teisė į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šeimos gyvenimo samprata apima ne tik tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykius su vaikais, bet ir kitų asmenų, pavyzdžiui, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, ryšius; teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti; tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo.
Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje, priimtas vykdant referendume pareikštą piliečių valią ir reiškiant įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo (šio Konstitucinio akto preambulė). Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises (Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis).
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ši teisė suteikiama ir Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, kuriais laikomi: sutuoktinis; partneris, su kuriuo sudaryta registruota partnerystė, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė (į kurią Europos Sąjungos pilietis atvyksta pasinaudodamas savo laisvo judėjimo ir gyvenimo teise) traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai, arba išlaikytiniai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat ir registruotą partnerystę tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, be kita ko, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui užtikrinti.
Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime taip pat pažymėta, kad iš Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ kyla Lietuvos valstybės pareiga įtvirtinti teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti; Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
lygybės ir nediskriminavimo principas (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas). Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad projekte nurodyta nuostata, dėl kurios įtvirtinimo Konstitucijoje siūloma paskelbti referendumą ir pagal kurią „šeimos teisiniai santykiai kiltų tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, negali paneigti socialinės tikrovės, kurioje egzistuoja kur kas įvairesni de facto šeimos santykiai, ir iš Konstitucijos, joje įtvirtintos vertybių sistemos, kylančios valstybės pareigos užtikrinti visų šeimų, atitinkančių konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą.
Ši nuostata, reiškianti, kad kitais nei vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės pagrindais susikūrusios šeimos turėtų būti teisiškai nepripažįstamos ir nesaugomos, įtvirtinus ją Konstitucijoje, ne pakeistų konstitucinę šeimos sampratą ir padarytų nebeaktualią oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, suformuotą sistemiškai aiškinant daugelį Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių, o pažeistų, suardytų Konstitucijos vidinę darną. Projekte numatytu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio; be to, šis pakeitimas akivaizdžiai neatitiktų Lietuvos Respublikos pagal tarptautinę teisę prisiimtų ir iš narystės Europos Sąjungoje kylančių įsipareigojimų, taigi juo kartu būtų pažeistas ir konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas bei konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Vadinasi, šiuo socialinę tikrovę ignoruojančiu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo keičiant Konstituciją nepažeisti jos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos.
Todėl projektas, kuriuo siūloma paskelbti patariamąjį referendumą dėl pritarimo tokiam Konstitucijos pakeitimui, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų ir būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, kelia rimtų abejonių dėl atitikties konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principams. 2.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią, todėl referendumui teikiami klausimai turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Dėl projekto 3 straipsnyje siūlomo referendumui pateikti klausimo atitikties šiam reikalavimui taip pat kyla abejonių. Projekte numatytas ne privalomasis referendumas, kuriame būtų balsuojama dėl konkretaus Konstitucijos pakeitimo įstatymo priėmimo ir piliečių dėl jo pareikšta valia turėtų sprendžiamąją galią, o patariamasis referendumas, kuriam siūlomas pateikti klausimas – „Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“ – suformuluotas taip, kad iš jo neaišku, koks būtent Konstitucijos pakeitimas ateityje būtų (galėtų būti) inicijuotas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame klausime nenurodytas net Konstitucijos 38 straipsnis, taigi iš paties klausimo negalima vienareikšmiškai suprasti, kad klausiama dėl pritarimo būtent šio straipsnio pakeitimui; juolab neaišku, kaip tiksliai tas pakeitimas galėtų būti atliktas – ar Konstitucijos 38 straipsnis būtų papildytas projekte nurodyta nuostata, ar ji būtų nustatyta vietoj kurių nors galiojančių šio straipsnio nuostatų, ar projekte pateikta apskritai ne konkreti nuostata, o Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo idėjos esmė. Siekiant sudaryti prielaidas per patariamąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo nustatyti tikrąją Tautos valią, referendumui pateikti siūlomas klausimas turėtų būtų išdėstytas taip, kad jame būtų vienareikšmiškai nurodytas tikslus ketinamo Seime svarstyti Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto turinys (tekstas); referendumui pateikus netiksliai, abstrakčiai suformuluotą klausimą, tikrąja Tautos valia dėl būsimo Konstitucijos pakeitimo būtų pagrindo abejoti. Kita vertus, patariamojo referendumo tokiu klausimu, kuris pagal Konstituciją gali būti sprendžiamas referendumu, paskirtis ir prasmė apskritai yra neaiški. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad referendumas yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, taigi referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra privalomi; tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Aiškindamas, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, spręstinais referendumu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu klausimu, be kitų, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai). Kartu Konstitucinio Teismo aktuose pažymėta, kad Konstitucijos
referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, manytina, jog referendumo konstitucinio instituto logika yra ta, kad referendumas, kaip Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, turėtų būti skelbiamas svarbiausiems Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimams spręsti, t. y. privalomąją ir valstybės institucijas saistančią galią turintiems sprendimams tais klausimais priimti, o patariamajame referendume Tauta galėtų pareikšti valią tais klausimais, kurie pagal Konstituciją yra priskirti išimtinei Seimo ar kitų valstybės valdžios institucijų kompetencijai ir referendumu negali būti sprendžiami (pavyzdžiui, nurodytieji Konstitucijos 10 straipsnio 2 dalyje, 67 straipsnio 14, 15 punktuose, 69 straipsnio 3 dalyje ir kt.). Organizuojant patariamąjį referendumą klausimu, kurį referendumu galima spręsti, mūsų nuomone, būtų iškreipiama referendumo konstitucinė paskirtis ir esmė. 3. Projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad referendumas būtų vykdomas kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais. Atkreiptinas dėmesys į kelis diskutuotinus šios nuostatos aspektus. 3.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas suponuoja Seimo pareigą nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą. Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį referendumo vykdymo data yra tam tikrais terminais susieta su Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo, kuriam įsigaliojus prasideda referendumo agitacijos kampanija, priėmimo diena. Taigi referendumas negali būti skelbiamas kartu nenustatant tikslios jo vykdymo datos.
Todėl, mūsų vertinimu, kol Seimas nepaskelbė savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų ir nenustatė konkrečios jų datos, tą pačią dieną su šiais rinkimais vykdytinas referendumas taip pat negali būti paskelbtas, nes projekte numatytas jo vykdymo laikas – kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais – nėra tiksli referendumo data. 3.2. Nors pagal Referendumo konstitucinį įstatymą referendumas gali būti vykdomas kartu su bet kuriais rinkimais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad balsuoti referendume ir savivaldybių tarybų bei savivaldybių merų rinkimuose turi teisę skirtingos asmenų grupės: pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį teisę dalyvauti referendume turi Lietuvos Respublikos piliečiai, o pagal Rinkimų kodekso 8 straipsnio 2 dalį teisę rinkti savivaldybės tarybos narius ir savivaldybės merą turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai. Šis balsuojančiųjų skirtumas lemtų, kad organizuoti ir vykdyti referendumą kartu su savivaldos institucijų rinkimais būtų sudėtingiau nei su kitais rinkimais, be kita ko, dėl to, kad referendume turėtų teisę balsuoti kitose valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nedalyvautų savivaldos institucijų rinkimuose. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti ne privalomąjį, o patariamąjį referendumą, kuriame pareikšta Tautos valia turėtų tik patariamąją reikšmę, vadovaujantis konstituciniu atsakingo valdymo principu įvertintinas tikslingumas vykdyti tokį referendumą būtent kartu su savivaldos institucijų rinkimais, kuriuos pačius savaime organizuoti yra sudėtingiausia. 3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame projekto straipsnyje reikėtų pataisyti žodį „pratariamasis“, o prieš žodį „merų“ – įrašyti žodį „savivaldybių“, atsižvelgiant į Konstitucijoje, Rinkimų kodekse ir Vietos savivaldos įstatyme nustatytą oficialų šių pareigų pavadinimą. 4.
piliečio valią dėl referendumui pateikto klausimo išreiškiantis atsakymas būtų paliekamas neišbrauktas. Pažymėtina, kad Referendumo konstituciniame įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta, kaip turi būti pildomi referendumo biuleteniai, vis dėlto iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų nuostatų matyti, kad šiuose biuleteniuose atsakymai turi būti „pažymimi“, o ne „išbraukiami“ ar „paliekami neišbraukti“, taigi iš esmės galima suprasti, kad turėtų būti pažymimas atsakymo variantas, kuriam pritariama, o ne priešingai. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 9 punktą ir 26 straipsnį referendumo biuletenių formas, prireikus – ir pildymo pavyzdžius, nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Atsižvelgiant į Referendumo konstitucinio įstatymo 20 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimas referendumui vyksta, referendumas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis Rinkimų kodekse nustatyta rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Rinkimų kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą rinkimų biuletenyje pažymimas kandidatas arba kandidatų sąrašas, už kurį balsuojama. Taigi projektu teikiamas siūlymas Seimo nutarimu nustatyti referendumo biuletenio žymėjimą neatitinka konstitucinių įstatymų nuostatų ir vertintinas kaip siūlymas Seimui įsiterpti į Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencijos sritį. 5. Referendumo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, pagal kurią Seimas, skelbdamas ar paskelbęs privalomąjį referendumą, atsižvelgdamas į referendumui teikiamo sprendimo svarbą, gali pavesti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai (įgaliotoms institucijoms) valstybės biudžeto lėšomis referendumo agitacijos laikotarpiu informuoti visuomenę apie spręsti referendumu teikiamo klausimo svarbą Valstybės ir Tautos gyvenimui, taikytina tik privalomajam, o ne patariamajam referendumui.
Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti patariamąjį referendumą, nustatyti projekto
Dainius Zebleckis V. Staugaitytė, tel. (0 5) 209 6898, el. p. [email protected] R. Šidlauskaitė, tel. (0 5) 209 6817, el. p. [email protected]
KOMITETO IŠVADA dėl Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto (atsiimta) Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Jaroslaw Narkewicz, komiteto pirmininko pavaduotojas Tadas Sadauskis, komiteto nariai: Tadas Barauskas, Domas Griškevičius, Ričardas Juška, Saulius Luščikas, Audrius Petrošius, Valdas Rakutis, Vitalijus Šeršniovas, Violeta Turauskaitė. Komiteto biuras: vedėja Kristina Šimkutė, patarėjos: Aušra Balčiūnaitytė, Rasa Mačiulytė, Dalia Masaitienė, Deimantė Pukytė, padėjėja Vilma Keidūnė. Kviestieji asmenys: Teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto prodekanas Vygantas Malinauskas, Vilniaus universiteto docentas Donatas Murauskas, Europos Parlamento narys Dainius Žalimas. Seimo nariai: Ligita Girskienė, Vytautas Sinica. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos teisės departamentas 2026-04-03 * Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1.
straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, siekiant įgyvendinti Seimo narių grupės teisę inicijuoti referendumo paskelbimą, nepakanka pateikti Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto – toks Seimo nutarimo projektas Seimui turi būti pateikiamas kartu su Seimo narių grupės siūlymu paskelbti referendumą; šiame siūlyme turi būti nurodyta referendumo rūšis, referendumui siūlomo sprendimo tekstas, siūlymas turi būti pasirašytas jį teikiančių Seimo narių. Pritarti
straipsniais teikiamą siūlymą paskelbti patariamąjį referendumą, kuriame piliečiai galėtų pareikšti valią dėl pritarimo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimui, nustatant, kad „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, pažymėtini keli abejonių keliantys šio siūlymo aspektai. 2.1. Svarstant šį siūlymą pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kad iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, ir į tai, kad Konstitucija gali būti keičiama tik paisant iš jos pačios kylančių reikalavimų, kuriuos lemia Konstitucijos samprata, prigimtis ir paskirtis.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos
„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos
„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Reikalavimas, kad referendumui teikiamas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 1 punkte).
Aiškindamas konstitucinius reikalavimus Konstitucijos keitimui, Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose yra pažymėjęs, jog darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių;
Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Šiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus: materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.
Be kitų iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų, skirtų universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija ir valstybė, ginti ir šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti, Konstitucinis Teismas šiuose nutarimuose yra tiesiogiai nurodęs šiuos: pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžta, kad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu, taigi pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Konstitucinio Teismo formuojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė šeimos samprata yra atskleista Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, kuriomis užtikrinta šeimos apsauga, aiškinant ne izoliuotai, o sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, jose įtvirtintomis vertybėmis.
Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos; Konstitucijoje yra įtvirtinta svarbiausių Tautos vertybių sistema; konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas (žr, 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2019 m. vasario 15 d. nutarimą).
Taigi, oficialiai aiškindamas Konstituciją bylose, kuriose buvo aktualūs šeimos, kaip konstitucinės vertybės, sampratos ir apsaugos klausimai, ir konstatuodamas iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą saugoti ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, Konstitucinis Teismas rėmėsi ne tik Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalimis, bet ir jos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, kuriose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, 22 straipsnio 1, 4 dalimis, kuriomis užtikrinta žmogaus teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, 29 straipsniu, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas, taip pat 135 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas (principas pacta sunt servanda), neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo ir atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, suponuojančio atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją, ir Konstituciniame akte
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtintu visateisio
Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvu, iš kurio kyla konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (žr. 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. ir kiti nutarimai).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d.,
Teismo jurisprudenciją, Konvencijos 8 straipsnyje, kuriuo užtikrinama asmens teisė į pagarbą jo privačiam ir šeimos gyvenimui, vartojama sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir gali apimti de facto šeimos ryšius, kai asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos; pagal Konvencijos
lyties asmenų porų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, teisė į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šeimos gyvenimo samprata apima ne tik tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykius su vaikais, bet ir kitų asmenų, pavyzdžiui, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, ryšius; teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti; tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo.
Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje, priimtas vykdant referendume pareikštą piliečių valią ir reiškiant įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo (šio Konstitucinio akto preambulė). Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises (Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis).
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ši teisė suteikiama ir Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, kuriais laikomi: sutuoktinis; partneris, su kuriuo sudaryta registruota partnerystė, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė (į kurią Europos Sąjungos pilietis atvyksta pasinaudodamas savo laisvo judėjimo ir gyvenimo teise) traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai, arba išlaikytiniai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat ir registruotą partnerystę tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, be kita ko, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui užtikrinti.
Konstitucinio Teismo
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ kyla Lietuvos valstybės
pareiga įtvirtinti teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti; Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
Konstitucijoje siūloma paskelbti referendumą ir pagal kurią „šeimos teisiniai santykiai kiltų tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, negali paneigti socialinės tikrovės, kurioje egzistuoja kur kas įvairesni de facto šeimos santykiai, ir iš Konstitucijos, joje įtvirtintos vertybių sistemos, kylančios valstybės pareigos užtikrinti visų šeimų, atitinkančių konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą.
Ši nuostata, reiškianti, kad kitais nei vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės pagrindais susikūrusios šeimos turėtų būti teisiškai nepripažįstamos ir nesaugomos, įtvirtinus ją Konstitucijoje, ne pakeistų konstitucinę šeimos sampratą ir padarytų nebeaktualią oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, suformuotą sistemiškai aiškinant daugelį Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių, o pažeistų, suardytų Konstitucijos vidinę darną. Projekte numatytu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio; be to, šis pakeitimas akivaizdžiai neatitiktų Lietuvos Respublikos pagal tarptautinę teisę prisiimtų ir iš narystės Europos Sąjungoje kylančių įsipareigojimų, taigi juo kartu būtų pažeistas ir konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas bei konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Vadinasi, šiuo socialinę tikrovę ignoruojančiu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo keičiant Konstituciją nepažeisti jos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos.
Todėl projektas, kuriuo siūloma paskelbti patariamąjį referendumą dėl pritarimo tokiam Konstitucijos pakeitimui, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų ir būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, kelia rimtų abejonių dėl atitikties konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principams. 2.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią, todėl referendumui teikiami klausimai turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Dėl projekto 3 straipsnyje siūlomo referendumui pateikti klausimo atitikties šiam reikalavimui taip pat kyla abejonių. Projekte numatytas ne privalomasis referendumas, kuriame būtų balsuojama dėl konkretaus Konstitucijos pakeitimo įstatymo priėmimo ir piliečių dėl jo pareikšta valia turėtų sprendžiamąją galią, o patariamasis referendumas, kuriam siūlomas pateikti klausimas –
„Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos
teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“ – suformuluotas taip, kad iš jo neaišku, koks būtent Konstitucijos pakeitimas ateityje būtų (galėtų būti) inicijuotas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame klausime nenurodytas net Konstitucijos 38 straipsnis, taigi iš paties klausimo negalima vienareikšmiškai suprasti, kad klausiama dėl pritarimo būtent šio straipsnio pakeitimui; juolab neaišku, kaip tiksliai tas pakeitimas galėtų būti atliktas – ar Konstitucijos 38 straipsnis būtų papildytas projekte nurodyta nuostata, ar ji būtų nustatyta vietoj kurių nors galiojančių šio straipsnio nuostatų, ar projekte pateikta apskritai ne konkreti nuostata, o Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo idėjos esmė. Siekiant sudaryti prielaidas per patariamąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo nustatyti tikrąją Tautos valią, referendumui pateikti siūlomas klausimas turėtų būtų išdėstytas taip, kad jame būtų vienareikšmiškai nurodytas tikslus ketinamo Seime svarstyti Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto turinys (tekstas); referendumui pateikus netiksliai, abstrakčiai suformuluotą klausimą, tikrąja Tautos valia dėl būsimo Konstitucijos pakeitimo būtų pagrindo abejoti. Kita vertus, patariamojo referendumo tokiu klausimu, kuris pagal Konstituciją gali būti sprendžiamas referendumu, paskirtis ir prasmė apskritai yra neaiški. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad referendumas yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, taigi referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra privalomi; tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Aiškindamas, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, spręstinais referendumu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu klausimu, be kitų, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario
Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, manytina, jog referendumo konstitucinio instituto logika yra ta, kad referendumas, kaip Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, turėtų būti skelbiamas svarbiausiems Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimams spręsti, t. y. privalomąją ir valstybės institucijas saistančią galią turintiems sprendimams tais klausimais priimti, o patariamajame referendume Tauta galėtų pareikšti valią tais klausimais, kurie pagal Konstituciją yra priskirti išimtinei Seimo ar kitų valstybės valdžios institucijų kompetencijai ir referendumu negali būti sprendžiami (pavyzdžiui, nurodytieji Konstitucijos 10 straipsnio 2 dalyje, 67 straipsnio 14, 15 punktuose, 69 straipsnio 3 dalyje ir kt.). Organizuojant patariamąjį referendumą klausimu, kurį referendumu galima spręsti, mūsų nuomone, būtų iškreipiama referendumo konstitucinė paskirtis ir esmė. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 3. Seimo kanceliarijos teisės departamentas 2026-04-032 3.
Projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad referendumas būtų vykdomas kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais. Atkreiptinas dėmesys į kelis diskutuotinus šios nuostatos aspektus. 3.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas suponuoja Seimo pareigą nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą. Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį referendumo vykdymo data yra tam tikrais terminais susieta su Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo, kuriam įsigaliojus prasideda referendumo agitacijos kampanija, priėmimo diena. Taigi referendumas negali būti skelbiamas kartu nenustatant tikslios jo vykdymo datos. Todėl, mūsų vertinimu, kol Seimas nepaskelbė savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų ir nenustatė konkrečios jų datos, tą pačią dieną su šiais rinkimais vykdytinas referendumas taip pat negali būti paskelbtas, nes projekte numatytas jo vykdymo laikas – kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais – nėra tiksli referendumo data. 3.2. Nors pagal Referendumo konstitucinį įstatymą referendumas gali būti vykdomas kartu su bet kuriais rinkimais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad balsuoti referendume ir savivaldybių tarybų bei savivaldybių merų rinkimuose turi teisę skirtingos asmenų grupės: pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį teisę dalyvauti referendume turi Lietuvos Respublikos piliečiai, o pagal Rinkimų kodekso 8 straipsnio 2 dalį teisę rinkti savivaldybės tarybos narius ir savivaldybės merą turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai.
Šis balsuojančiųjų skirtumas lemtų, kad organizuoti ir vykdyti referendumą kartu su savivaldos institucijų rinkimais būtų sudėtingiau nei su kitais rinkimais, be kita ko, dėl to, kad referendume turėtų teisę balsuoti kitose valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nedalyvautų savivaldos institucijų rinkimuose. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti ne privalomąjį, o patariamąjį referendumą, kuriame pareikšta Tautos valia turėtų tik patariamąją reikšmę, vadovaujantis konstituciniu atsakingo valdymo principu įvertintinas tikslingumas vykdyti tokį referendumą būtent kartu su savivaldos institucijų rinkimais, kuriuos pačius savaime organizuoti yra sudėtingiausia. 3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame projekto straipsnyje reikėtų pataisyti žodį „pratariamasis“, o prieš žodį „merų“ – įrašyti žodį „savivaldybių“, atsižvelgiant į Konstitucijoje, Rinkimų kodekse ir Vietos savivaldos įstatyme nustatytą oficialų šių pareigų pavadinimą. Pritarti Šiuo metu Seime svarstomas Seimo nutarimo „Dėl 2027 metų Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų paskelbimo“ projektas Nr. XVP-1798, kuriame nustatoma savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų data 2027 m. kovo 7 d. Nutarimas įsigalios 2026 m. spalio 7 d.
Pritarus referendumo organizavimui, Vyriausioji rinkimų komisija tam tikrose vietose (pvz. įvertinant tai, kad užsienyje nebalsuojama savivaldos rinkimuose, bet būtų balsuojama dėl referendumo) turėtų organizuoti balsavimą. 4. Seimo kanceliarijos teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad piliečio valią dėl referendumui pateikto klausimo išreiškiantis atsakymas būtų paliekamas neišbrauktas. Pažymėtina, kad Referendumo konstituciniame įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta, kaip turi būti pildomi referendumo biuleteniai, vis dėlto iš šio įstatymo 29 straipsnio
būti „pažymimi“, o ne „išbraukiami“ ar „paliekami neišbraukti“, taigi iš esmės galima suprasti, kad turėtų būti pažymimas atsakymo variantas, kuriam pritariama, o ne priešingai. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 9 punktą ir 26 straipsnį referendumo biuletenių formas, prireikus – ir pildymo pavyzdžius, nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Atsižvelgiant į Referendumo konstitucinio įstatymo 20 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimas referendumui vyksta, referendumas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis Rinkimų kodekse nustatyta rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Rinkimų kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą rinkimų biuletenyje pažymimas kandidatas arba kandidatų sąrašas, už kurį balsuojama. Taigi projektu teikiamas siūlymas Seimo nutarimu nustatyti referendumo biuletenio žymėjimą neatitinka konstitucinių įstatymų nuostatų ir vertintinas kaip siūlymas Seimui įsiterpti į Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencijos sritį. Pritarti
2026-04-034 5.
Referendumo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, pagal kurią Seimas, skelbdamas ar paskelbęs privalomąjį referendumą, atsižvelgdamas į referendumui teikiamo sprendimo svarbą, gali pavesti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai (įgaliotoms institucijoms) valstybės biudžeto lėšomis referendumo agitacijos laikotarpiu informuoti visuomenę apie spręsti referendumu teikiamo klausimo svarbą Valstybės ir Tautos gyvenimui, taikytina tik privalomajam, o ne patariamajam referendumui. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti patariamąjį referendumą, nustatyti projekto 4 straipsnyje numatyto pavedimo nėra teisinio pagrindo. Spręsti pagrindiniame komitete
3Piliečių, asociacijų,
politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Dainius Žalimas Europos Parlamento narys 2026-04-16 * Vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje išrinktų Europos Parlamento narių statuso ir darbo sąlygų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suteikiančiu teisę Europos Parlamento nariams dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose patariamojo balso teise bei žodžiu ir raštu teikti pastabas ir pasiūlymus, kreipiuosi į Jus teikdamas toliau nurodytas pastabas ir prašymus dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomo Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 (toliau – ir Seimo nutarimo projektas Nr. XVP-1322). Seimas 2026 m. balandžio 9 d. paskyrė Teisės ir teisėtvarkos komitetą pagrindiniu komitetu, o Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetą papildomu komitetu, turinčiais svarstyti Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322. Seimo nutarimo projektu Nr.
Seimo nutarimo projektu Nr. XVP-1322, be kita ko, siekiama paskelbti patariamąjį referendumą piliečių valiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo pareikšti (1 straipsnis), pateikiant šiam referendumui klausimą, ar piliečiai pritaria, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės (2 straipsnis). Įvertinus Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322, darytina išvada, kad kyla rimtų abejonių dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimais, be kita ko, kylantiems iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK), ir Europos Sąjungos acquis. Kaip teisingai pažymėta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje, iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimuose yra išsamiai atskleidęs Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto, sampratą ir iš jos kylančius Konstitucijos keitimo ribojimus. Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 svarstymo kontekste pirmiausia aktualūs šie iš Konstitucijos kylantys jos keitimo ribojimai: pirma, negali būti teikiamos, svarstomos ir priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios pažeistų Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darną ar sukurtų tokią situaciją, kurioje viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų; antra, apskritai negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, paneigiančios pamatines konstitucines vertybes – prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos nuostatas, inter alia, Konstitucijos 38 straipsnį, ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, yra konstatavęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti sutapatinama vien su santuoka, bet yra apibrėžiama santykių turiniu – šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais, taip pat savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Ši samprata yra neutrali lyties atžvilgiu, o visos šeimos, atitinkančios šiuos santykių turiniu grindžiamus kriterijus, turi būti saugomos ir ginamos (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus). Akcentuotina, kad ši konstitucinė doktrina yra grindžiama ne izoliuotu Konstitucijos 38 straipsnio aiškinimu, bet sisteminiu visų Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių, inter alia žmogaus orumo, lygybės, privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, aiškinimu, taip pat ji suformuota, laikantis konstitucinio pagarbos tarptautinei teises principo, t. y. atsižvelgiant į tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 turiniu iš esmės siūlomas Konstitucijos pakeitimas negali būti vertinamas kaip konstitucinės šeimos sampratos tikslinimas.
Priešingai, jo tikslas – įtvirtinti tokį konstitucinį reguliavimą, kuris sukurtų akivaizdžią vidinę koliziją pačioje Konstitucijoje, priešpriešinant vieną jos nuostatą kitoms ir paneigiant Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių vertybių darną, inter alia konstitucinius žmogaus orumo, asmenų lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, taip pat konstitucinę teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šiame kontekste būtina išskirti ir išsamiau įvertinti šiuos esminius aspektus. Pirma, Seimo nutarimo projektu Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas yra tiesiogiai susijęs su demokratija ir prigimtinėmis žmogaus teisėmis bei jų užtikrinimu. Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija; tik gerbianti kiekvieno žmogaus orumą ir žmogaus teises valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. išvadą, 2019 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. sausio 11 d. nutarimus). Nuo pagarbos kiekvieno žmogaus orumui yra neatsiejamas asmenų tarpusavio pakantumas ir tolerancija (Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada). Valstybė turi užtikrinti, kad visa visuomenė būtų apsaugota nuo tokių veiksmų, kuriais mažinamas tarpusavio pakantumas ir tolerancija, inter alia, kurstant diskriminaciją (Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada). Taigi, būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra, inter alia, prigimtinių žmogaus teisių pripažinimas ir veiksmingas jų užtikrinimas. Todėl prigimtinių žmogaus teisių paneigimas neišvengiamai reikštų ir demokratinės valstybės pagrindų paneigimą. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis reiškia, kad šios teisės nėra suteikiamos valstybės ir negali būti nei paneigiamos, nei eliminuojamos politinės daugumos valia, be kita ko, referendumu.
Todėl toks Konstitucijos pakeitimas, kuriuo būtų siekiama paneigti dalies asmenų prigimtines žmogaus teises, įskaitant teisę į orumą, lygiateisiškumą ir privataus bei šeimos gyvenimo gerbimą, reikštų paties prigimtinių žmogaus teisių pobūdžio paneigimą. Vadinasi, Seimo nutarimo projektas Nr. XVP-1322 sudarytų prielaidas pažeisti ne tik atskirų Konstitucijos nuostatų darną, bet ir paneigti pačias pamatines konstitucines vertybes, t. y. demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių pobūdį. Kaip minėta, Konstitucija draudžia priimti tokias Konstitucijos pataisas, kurios paneigia pamatines konstitucines vertybes, inter alia, demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį. Taigi, šiuo aspektu Seimo nutarime Nr. XVP-1322 formuluojamas klausimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Antra, Konstitucija, inter alia, konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas reikalauja laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, be kita ko, EŽTK. Ratifikavusi EŽTK, Lietuva įsipareigojo kiekvienam jos jurisdikcijai priklausiančiam asmeniui garantuoti visas EŽTK apibrėžtas teises bei laisves (žr. 1 str.). Šiame kontekste ypač akcentuotina teisė į pagarbą asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje.
Aiškindamas šią teisę, EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad šeimos gyvenimas iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo artimų asmeninių ryšių egzistavimo; šeimos sąvoka apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir kitus de facto „šeiminius ryšius“, pavyzdžiui, kai asmenys gyvena kartu nesusituokę; iš EŽTK 8 straipsnio valstybei kyla pozityvios pareigos nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį tos pačios lyties poroms užtikrinti tinkamą jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą (plačiau žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio
pažymėjo EŽTT, toks EŽTK aiškinimas grindžiamas siekiu užtikrinti veiksmingą homoseksualių asmenų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Jis taip pat atitinka EŽTK puoselėjamas
„demokratinės visuomenės“ vertybes, tarp kurių svarbiausios yra pliuralizmas
ir tolerancija. Šiuo aspektu EŽTK pabrėžė, kad bet koks EŽTK garantuojamų teisių ir laisvių aiškinimas turi būti suderintas su bendrąja EŽTK dvasia, kuri yra skirta išlaikyti ir puoselėti „demokratinės visuomenės“ idealus ir vertybes. EŽTT vertimu, galimybė tos pačios lyties poroms užtikrinti teisinį pripažinimą ir apsaugą neabejotinai prisideda prie šių idealų ir vertybių įgyvendinimo, nes toks pripažinimas suteikia tokioms poroms legitimumą ir skatina jų įtrauktį į visuomenę, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. EŽTT pabrėžė, kad demokratinė visuomenė atmeta bet kokią stigmatizaciją dėl seksualinės orientacijos ; EŽTK yra grindžiama reikalavimu vienodai gerbti kiekvieno asmens orumą ir pripažinti įvairovę kaip esminį demokratinės visuomenės pagrindą (plačiau žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio 17 d. sprendimas, Didžioji kolegija, Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439).
40792/10, 30538/14 ir 43439). Atitinkamai, EŽTT jau ne viename sprendime yra konstatavęs, kad tos pačios lyties asmenų santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimas valstybėje yra teisės į privataus ir šeimos gyvenimą (EŽTK 8 straipsnio) pažeidimas (žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio 17 d. sprendimas, Didžioji kolegija, Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439; Przybyszewska ir kiti v. Lenkiją, 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas, Nr. 11454/17 ir kiti). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Seimo nutarimo projekte Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas pagal turinį prieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, pirmiausia EŽTK, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu jis neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Trečia, Konstitucija, inter alia, konstitucinis pagarbos tarptautinei teises principas ir Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, reikalauja laikytis ES acquis. Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje įtvirtina, kad Sąjunga yra grindžiama šiomis fundamentaliomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė. Šios fundamentalios vertybės apibrėžtos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje: jos 7 straipsnis užtikrina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti, inter alia, dėl seksualinės orientacijos. Šis draudimas yra bendrasis ES teisės principas, turintis privalomą pobūdį valstybėms narėms (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas (Didžioji kolegija) byloje C‑713/23). Atkreiptinas dėmesys, kad ESTT jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą ES teisių įgyvendinimą.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pagal Direktyvą 2004/38/EB ši teisė apima ir šeimos narius. Pagal ESTT jurisprudenciją, valstybių narių piliečiams pagal Sąjungos teisę pripažįstamos teisės taip pat apima teisę gyventi įprastą šeimos gyvenimą kartu su savo šeimos nariais, įskaitant sutuoktinį, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, tiek savo pilietybės valstybėje narėje, grįžus į ją. ESTT yra konstatavęs ir tai, kad sąvoka „šeimos gyvenimas“ suprantama kaip ir EŽTT jurisprudencijoje, t. y. ji gali apimti homoseksualios poros santykius lygiai taip pat, kaip ji apima skirtingų lyčių poros santykius (šiais aspektais žr., pvz., ESTT,
jurisprudencijoje pabrėžia, kad valstybės narės negali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje ES piliečio sudarytos santuokos su tos pačios lyties asmeniu vien dėl to, kad tokia santuoka nėra numatyti nacionalinėje teisėje, jei toks atsisakymas paneigtų Sąjungos teisės suteikiamas teises, inter alia teisę laisvai judėti ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Atitinkamai, valstybė narė, kuri neleidžia sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokos, privalo nustatyti tinkamas procedūras, kad tokia santuoka būtų pripažinta, jeigu ją pagal priimančiosios valstybės narės teisę sudarė du Sąjungos piliečiai, naudodamiesi teise laisvai judėti ir apsigyventi šalyje (šiais aspektais žr., pvz., ESTT, 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas (Didžioji kolegija) byloje C‑713/23). Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Seimo nutarimo projektu Nr.
XVP-1322 iš esmės siūlomas Konstitucijos pakeitimas, kuriuo būtų siekiama konstituciškai eliminuoti tam tikrų šeimos santykių teisinį pripažinimą vien dėl juos sudarančių asmenų seksualinės orientacijos ar pasirinktos šeimos santykių pripažinimo formos, akivaizdžiai prieštarautų Europos Sąjungos teisėje įtvirtintiems nediskriminavimo, žmogaus orumo ir privataus bei šeimos gyvenimo gerbimo imperatyvams ir atitinkamai sudarytų prielaidas pažeisti iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylančius įsipareigojimus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Seimo nutarimo projekte Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas pagal turinį prieštarauja iš ES narystės kylantiems įsipareigojimams, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu jis neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos konstituciniai reikalavimai, taikytini referendumams ir konstitucinėms pataisoms, nėra išskirtiniai – jie atitinka šioje srityje pripažintus Europos standartus. Venecijos komisija, apibrėždama Europos standartus dėl referendumų organizavimo, yra aiškiai pažymėjusi, kad referendumui pateikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei, Europos Tarybos fundamentaliems principams (demokratijai, žmogaus teisėms ir teisės viršenybės principui) ar narystės Europos Taryboje sąlygoms. Be to, referendumui pateikiami tekstai turi atitikti visas aukštesnės galios teisės normas (normų hierarchijos principą). Ketvirta, abejonių kelia pats Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 ir juo siūlomo patariamojo referendumo tikslas. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją klausimas, kuris savo turiniu prieštarauja Konstitucijai, apskritai negali būti teisėtai teikiamas spręsti Tautai, priimamas ir įgyvendinimas. Todėl tokio klausimo „perkėlimas“ į patariamąjį referendumą klaidina visuomenę.
Jis sudaro įspūdį (iliuziją), kad visuomenė gali spręsti klausimą, nors iš tikrųjų toks patariamasis referendumas negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Taigi, toks patariamasis referendumas neturi jokios realios teisinės prasmės ir gali būti vertinamas tik kaip manipuliavimo visuomene priemonė, kurstanti diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje išrinktų Europos Parlamento narių statuso ir darbo sąlygų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalimi, prašau Teisės ir teisėkūros komiteto priimti sprendimą atmesti Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322 kaip nesuderinamą su Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautine ir Europos Sąjungos teise. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 2. Lietuvos žmogaus teisių asociacija 2026-05-28 Teisės ir teisėtvarkos komitete numatoma svarstyti Seimo nutarimo projektą „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ atitikties Konstitucijai.
ŽMOGAUS TEISIŲ ASOCIACIJOS vardu norėtume pareikšti savo argumentus dėl patariamajam referendumui teikiamo klausimo atitikties Konstitucinio Teismo (toliau KT) suformuluotai konstitucinei šeimos sampratai, o taip pat pagrįsti, kad KT 2025 balandžio 17 d. nutarime (Nr. KT21/2025) suformulavo tik užduotį Seimui pakeisti ir papildyti Konstituciją taip, kad į šeimos sampratą būtų integruotos ir nesusituokusios skirtingų lyčių ar tos pačios lyties poros. I. Pastabos dėl referendumui teikiamo klausimo visų nuostatų neprieštaravimo Konstitucinio Teismo suformuluotai konstitucinei šeimos sampratai. Konstitucijos
skirtingų biologinių lyčių (vyro ir moters) sąjunga (santuoka), kurioje auga ir auklėjami vaikai, kurioje vyras atlieka „tėvo“ socialinį vaidmenį, o moteris „mamos“ socialinį vaidmenį. KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime (NR. X-1569) suformulavo esmines konstitucinės šeimos sampratos nuostatas, kurios visos iki šiol turi teisinę galią. Nutarimo II dalies 15.1 punkto I ir II pastraipose KT pažymėjo: „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose...
Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą...Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Tokiu būdu KT iš esmės konstatavo, kad pagal „konstitucinę šeimos sampratą“, nepriklausomai nuo šeimos kilmės formos (santuoka ar kitu būdu) Konstitucija šeimos institutui priskiria du principinius požymius: 1.Šeima atlieka Tautos ir valstybės gyvybingumo bei istorinio išlikimo vaidmenį. 2. Šeimos narius jungia motinystės, tėvystės ir vaikystės santykiai, kas reiškia, kad vyrą ir moterį per jų vaikus sieja giminystės ryšys .[¹] Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarimo (Nr.
KT3-N1/2019) 32.5 punkte konstatavo, kad „konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.“ Šį KT apibrėžtą konstitucinės šeimos sampratos bruožą sistemiškai (koherentiškai) vertinant kartu su aukščiau paminėtais principiniais konstituciniais reikalavimais šeimos institutui, yra visiškai pakankamas pagrindas teigti, kad KT savo teze “šeima yra neutrali lyties požiūriu“ pasakė (galėjo pasakyti) tik tiek, kad vyro ir moters šeima išlieka šeima, kai, pav. vienam sutuoktiniui mirus, mama augina dukrą, arba, nesant mamos, tėvas augina sūnų (šeimos narius jungia giminystės ryšiai). Vadinasi teisinių prielaidų, kad šiuo „šeimos neutralumo lyčiai“ požymiu KT pateisino vienos lyties asmenų teisę kurti šeimą, nėra. Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarime (Nr. KT21/2025) faktiškai pakartojo ankstesnių aukščiau paminėtų nutarimų teiginius apie šeimos instituto požymius ir jų iš naujo bei kitaip neinterpretavo. KT nutarimo 30.1 punkto II pastraipoje pridūrė, kad „pagal Konstituciją, inter alia jos
gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas. pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu... Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės“. Vertinant KT tezę, kad šeimą sudaro „santuokos nesudariusių asmenų porų bendras gyvenimas“ kartu su aukščiau KT apibrėžtais šeimos instituto bruožais, ir, remiantis Konstitucijos 38 straipsnio I ir II dalimi, akivaizdu, kad konstitucinės šeimos sampratos reikalavimus atitinka nesusituokusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kai šie susilaukia vaikų (juos ima sieti giminystės ryšys).
Tuo tarpu vienos lyties asmenų poros bendras gyvenimas, nors ir pasižymi šeimos narių santykiams būdingais bruožais, tačiau netenkina KT suformuluotų esminių šeimos bruožų: a) šeimos narius nesieja giminystės ryšys; b) vienos lyties asmenų bendras gyvenimas potencialiai nepasitarnauja tautos istoriniam gyvybingumui. Aukščiau pateiktos pastabos leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas nėra pateikęs jokių įtikinamų teisinių argumentų, kurie leistų tvirtinti, kad konstitucinė šeimos samprata numato Lietuvos valstybės pareigą skirtingų lyčių bendrą gyvenimą, kai šie nesusilaukė vaikų, ar vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą laikyti šeima. Pateiktos pastabos taip pat įgalina teigti, kad patariamojo referendumo klausime esančios nuostatos dėl šeimos teisinių santykių kilmės Konstitucijai neprieštarauja. II. Pastabos dėl Konstitucinio Teismo suformuluotos užduoties Seimui priimti teisės aktus, kuriais vienos lyties poros bendras gyvenimas teisiškai būtų šeima.
Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarimo 30.2.2. punkto I pastraipoje pažymėjo kad, „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“. Formuluodamas tokią kritinę nuostatą dėl vienos lyties asmenų diskriminavimo, nepripažįstant jų bendrą gyvenimą šeima, Lietuvoje fakto, KT rėmėsi 2019 m. sausio 11 d. nutarimo (Nr. KT3-N1/2019) 31.2 punkto I, II ir III pastraipose suformuluotais argumentais, kad a) „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę; b) Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu“.
Šie KT argumentai rodo, kad KT kalba apie platesnį Konstitucijos 29 straipsnio II dalyje esančių nediskriminavimo pagrindų sąrašą, kuris įstatymų leidėjo turėtų būti papildytas nauju pagrindu-vertybe asmenų, diskriminavimo draudimu dėl „lytinė tapatybė ir
(ar) seksualinė orientacijos“. Seimas Konstitucijos 29 str. II dalies pakeitimo, į šia dalį įtraukiant ir diskriminacijos draudimą dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos, nėra atlikęs. Todėl, kol diskriminacijos draudimas, remiantis Konstitucijos 29 str. „dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos“ yra tik KT nutarimų tekstuose ir tokio draudimo nėra pačiame Konstitucijos tekste, tol vien KT suformuluotas nediskriminavimo pagrindas „dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos“ negali konkuruoti su Konstitucijos 38 str. nuostatomis dėl šeimos sampratos inter alia su tuo, kaip šią sampratą yra atskleidęs KT savo kituose nutarimuose. KT, būtent remdamasis tuo, kad Konstitucijos 29 str.
II dalyje savo paties iniciatyva praplėstu nediskriminavimo pagrindų sąrašu, 2025 balandžio 17 d. nutarimo
nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas“. Kitais žodžiais KT vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą tiesiogiai traktavo kaip šeimą būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad Lietuvos valstybė vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą de facto diskriminuoja (nepripažįsta šeima) būtent dėl jų seksualinės orientacijos. Ir būtent draudimo diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos pagrindu (ir tik šiuo pagrindu) KT iš esmės netiesiogiai keičia (siekia pakeisti) konstitucinę šeimos sampratą, kurią pats KT kituose minėtuose nutarimuose yra suformulavęs ir kurią jis tiesiogiai dedukavo iš Konstitucijos 38 str. I ir II dalių. KT suformuluota išvada, jog Konstitucija reikalauja, kad valstybė privalo vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą įstatymu pripažinti šeima, Seimui nėra imperatyviai privaloma ne tik dėl šios išvados prieštaravimo paties KT išaiškintai konstitucinei šeimos sampratai, tačiau ir dėl to, kad asmens „seksualinė orientacija“ bent kol kas neturi konstitucinės vertybės statuso šiais aspektais:
a) Asmens seksualinė orientacija yra tik jo privataus gyvenimo fragmentas. Kiekvienas asmens privataus gyvenimo fragmentas negali būti kvalifikuojamas kaip universali bendražmogiška konstituciškai atskirai ginama vertybė. Be to netradicinė seksualinė orientacija būdinga tik atskiriems asmenims.
Būtent dėl tokių priežasčių Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje asmens seksualinė orientacija (tradicinė ar netradicinė) laikytina asmens privačiu interesu ir Lietuvoje integruota į Konstitucijos 22 str. I dalyje nustatytą asmenų privataus gyvenimo neliečiamumo vertybę.
b) Asmens seksualinė orientacija, kaip universali teisės saugoma vertybė nėra pripažinta pasauliniu mastu tarptautinėse konvencijose. Tik dalyje Europos valstybių asmens „seksualinė orientacija“ laikoma atskira konstitucine vertybe ir tuo pagrindu įteisinamos vienos lyties asmenų šeimos.
c) Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 12 str. nustato, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“. Europos Sąjungos pagrindinių teisių shartijos 8 str. nustato, kad „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus“. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas Lietuvoje turi diskreciją pasirinkti tokią šeimos sampratą, kuriai pritartų tauta.
d) KT, kaip jau minėta, 2011 rugsėjo 28 d. nutarimo II dalies 15.1 punkte yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją santuoką gali būti sudaryta tik tarp biologinių vyrų ir moters. Tokiu atveju KT, laikydamas, kad pagal Konstitucijos 29 str. II dalį yra draudžiama diskriminuoti asmenis dėl jų „seksualinės orientacijos“, savo
išaiškindamas, kad santuoką gali sudaryti tik skirtingų lyčių asmenys akivaizdžiai prieštarauja pats sau, nes draudimas tuoktis reiškia vienos lyties asmenų porų diskriminaciją. Todėl manome, kad Konstitucinis Teismas, remdamasis pokyčiais šeimos instituto reguliavime kitose šalyse, įstatymų leidėjui Lietuvoje suformulavo tik užduotį įstatymu pripažinti vienos lyties poros bendrą gyvenimą šeima.
Vienos lyties asmenų poros kaip šeimos teisinės apsaugos srityje a), b), c) ir d) punktuose suformuluoti argumentai suponuoja esminę problemą, kurią įstatymų leidėjas privalėtų išspręsti pirmiausiai: nuspręsti papildyti ar nepapildyti Konstitucijos 29 straipsnio II dalį nauja vertybe, - diskriminacijos, draudimu „dėl seksualinės orientacijos“. O nusprendus papildyti, taip pat atitinkamai keisti bei papildyti Konstitucijos 38 str. III ir IV dalis. Jei įstatymų leidėjas nuspręstų, kad papildyti Konstituciją minimu diskriminacijos draudimo pagrindu nėra politinės būtinybės, tai pagal galiojančią konstitucinę šeimos sampratą šeima reikėtų teisiškai pripažinti kiekvieną skirtingų lyčių porą, kuri susilaukė vaikų. III. Pastabos dėl įpareigojimo valstybei registruoti dviejų asmenų partnerystės santykius, pripažintus ad hoc teismų sprendimais įgyvendinimo partnerystės įstatymu negalėjimo nepakeitus Konstitucijos Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarimo 42 punkte nustatė: „Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Ir 44 punkto III pastraipoje nurodė: „Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomas Įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas.
Vadinasi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį „Civilinio kodekso įsigaliojimas“ (pagal kurį Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus) įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos. To pat 44 punkto V pastraipoje teismams suteikė sekančius įgaliojimus: „Taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“. Šiuo metu, kiek yra žinoma, esama 14 teismų sprendimai, kuriais teismai pripažino partnerystės santykius tarp tos pačios lyties asmenų, ir galvojama, kad valstybei atsirado pareiga šias faktines partnerystes registruoti. Ir jeigu teismų sprendimais sankcionuotos partnerystės laikytinos šeima, tai jos reikštų dviejų asmenų civilinę būklę – šeimą, kuri turėtų būti registruojama civilinės metrikacijos skyriuose, jei tokios būklės registraciją Konstitucija numato. Konstitucijos
mirtį“. Tuo nustatoma Lietuvos piliečių civilinį būklė. Tokiu būdu, manome, kad, net ir teismų sprendimais įteisintos partnerystės, valstybė neturi teisės, kaip civilinės būklės, registruoti tol, kol nėra atitinkamai papildyta Konstitucijos 38 str., tarkim šio str.
III dalyje nėra normos
„Šeima sukuriama partnerių susitarimu“ ir IV dalyje nėra normos “Valstybė
registruoja partnerystę“. IV. Dėl Konstitucinio Teismo vartojamų teisinių sąvokų neapibrėžtumo ir probleminio teisinio taikymo KT 2024 kovo 14 išvados Dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai (Nr. KT-14/24) išvados
str. 3 pastraipoje pasakyta, kad lyties socialinis aspektas ir lyties tapatybė yra „tarpusavyje glaudžiai susijusios“. Konstitucijos
lyties. Konstitucijos priėmimo referendume metu piliečiai neabejotinai dar nežinojo apie lyties „socialinio aspekto“ problemą ir, balsuodami už Konstituciją, sąvoką „lytis“ suprato, kaip binarines vyro ar moters lytis. Tai lyties biologinis aspektas, kuris teisiniame taikyme paprastai nekeldavo problemų. Tokiu būdu KT savo nutarimais ir išvada į teisinių sąvokų sistemą įvedus sąvokas „lyties identitetas“ ir lytis „socialiniu aspektu“, šių sąvokų prasmės visų pirma piliečiams tampa neaiškios. Jei KT nutarime tariama „lyties identitetas“, tai klausimas, kokios lyties identitetas: biologinės lyties, ar lyties socialiniu aspektu? O taip pat kiek biologinės lyties identiteto formų gali būti? Ar pav. biologinės lyties identitetų gali būti tiek, kiek ir kaip žmonės savo lytinę tapatybę suvokia? Ar pav. socialinės lyties identitetų gali būti tik vienas, t. y. asmens identitetas, nepriklausimai nuo jo biologinės lyties? Konstitucinis Teismas savo išvadoje „Dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai“ ir kituose nutarimuose šiais klausimais nieko nepasakė. Pritarti 3.
2026-06-19 Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (toliau – Komitetas)
reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo
„Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 (toliau – Projektas), išnagrinėjo Projekto nuostatas ir teikia nuomonę dėl Komiteto pateiktų klausimų. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? Siūlomas patariamasis referendumas, nors formaliai pats savaime nepakeistų Konstitucijos ir nesukurtų tiesioginių teisinių pasekmių, turėtų reikšmingą poveikį teisinei sistemai ir socialinei aplinkai. Šio referendumo objektas nėra vien bendro pobūdžio politinis klausimas. Juo būtų siekiama išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos 38 straipsnio keitimo taip, kad Konstitucijoje būtų tiesiogiai įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Taigi siūlomas referendumas būtų susijęs su Konstitucijoje įtvirtintomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje plėtojamomis vertybėmis bei principais, inter alia žmogaus orumu, asmenų lygiateisiškumu, privataus ir šeimos gyvenimo apsauga bei Konstitucijos saugoma šeimos samprata. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucija yra vientisas aktas, o jos nuostatos sudaro darnią vertybių sistemą (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Todėl Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darna (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Ši doktrina reiškia, kad kiekviena siūloma Konstitucijos pataisa turi būti vertinama sistemiškai, o ne atsietai nuo viso Konstitucijos reguliavimo. Siūloma referendumo iniciatyva paveiktų ne tik Konstitucijos 38 straipsnio aiškinimą, bet ir jo santykį su Konstitucijos 21 straipsnyje saugomu žmogaus orumu, 22 straipsnyje įtvirtinta privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principu. Ypač svarbu tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra išaiškinęs, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama vien iš santuokos instituto. Santuoka yra viena iš šeimos formų ir istoriškai susiklostęs šeimos modelis, tačiau pagal Konstituciją šeima gali būti grindžiama ir kitais nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio ryšiais – emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu, atsakomybe, pagarba, rūpinimusi, bendru vaikų auklėjimu ir panašiais santykiais. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Vėlesnėje jurisprudencijoje ši doktrina buvo išplėtota pabrėžiant, kad, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu (Konstitucinio Teismo
ir de facto šeimos ryšius, todėl, pagal Konstituciją, turi būti saugomi ir ginami ir kiti, ne tik santuokos pagrindu sukurti, bendro gyvenimo santykiai.
Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai,
galėtų kelti teisinio aiškumo ir konstitucinio nuoseklumo klausimų, nes būtų siekiama išreikšti pritarimą tokiai Konstitucijos pataisos krypčiai, kuri nesuderinama su iki šiol Konstitucinio Teismo suformuota šeimos konstitucine samprata. Tokia iniciatyva galėtų sudaryti įspūdį, kad referendumu galima paneigti ar susiaurinti tam tikrų šeimų konstitucinę apsaugą, nors Konstitucinio Teismo doktrina grindžiama priešinga nuostata – šeimos apsauga pagal Konstituciją priklauso nuo santykių turinio, o ne vien nuo formalaus jų pagrindo. Socialinei aplinkai siūlomas referendumas taip pat turėtų reikšmingą poveikį. Nors vieša diskusija dėl konstitucinės šeimos sampratos turėtų skatinti piliečių įsitraukimą į konstitucinius klausimus, tačiau kartu ji keltų didelę visuomenės poliarizacijos riziką. Kadangi klausimas tiesiogiai susijęs su tam tikrų visuomenės grupių teisiniu pripažinimu ir apsauga, referendumo kampanija galėtų stiprinti socialinę atskirtį, stigmatizaciją ir nepasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą. Kaip ne sykį yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taip pat tai, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Taigi konstitucinėje demokratijoje žmogaus teisių apsauga negali priklausyti nuo politinės daugumos nuostatų, todėl tokio pobūdžio referendumas socialiniu požiūriu būtų jautrus ir galėtų ne stiprinti, o silpninti visuomenės sanglaudą. 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? Vertinant formaliai, pats patariamojo referendumo institutas nėra draudžiamas nei tarptautinės teisės, nei Europos Sąjungos teisės. Tačiau šiuo atveju esminis klausimas yra ne tai, ar valstybė gali rengti referendumą, o tai, ar referendumui siūlomo sprendimo turinys ir galimos jo pasekmės būtų suderinamos su Lietuvos tarptautiniais ir Europos Sąjungos teisės įsipareigojimais. Šiuo aspektu Projektas kelia rimtų abejonių. Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje šį principą sieja su konstituciniu pacta sunt servanda principu, reiškiančiu pareigą sąžiningai vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos
negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma tarptautinės teisės nustatyta tvarka. Šis apribojimas taikytinas ir Konstituciją keičiant referendumu. Lietuva yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija, EŽTK) dalyvė, todėl privalo užtikrinti Konvencijoje garantuojamų teisių apsaugą, taip pat atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas, EŽTT) savo jurisprudencijoje nuosekliai aiškina, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą neapsiriboja santuoka grindžiamais santykiais. Šeimos gyvenimo egzistavimas yra fakto klausimas ir priklauso nuo realių, stabilių bei artimų asmeninių ryšių tarp asmenų (žr. Marckx v. Belgium, Kroon and Others v. the Netherlands, Keegan v. Ireland). Nuo sprendimo Schalk and Kopf v. Austria EŽTT aiškiai pripažįsta, kad stabilūs tos pačios lyties porų santykiai taip pat patenka į „šeimos gyvenimo“ sąvoką pagal EŽTK
Others v. Italy ir Didžiosios kolegijos sprendime Fedotova and Others v. Russia, Teismas konstatavo, kad valstybėms kyla pozityvi pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį tokioms poroms užtikrinti tinkamą jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Ši EŽTT jurisprudencijos kryptis yra reikšminga vertinant nagrinėjamą referendumo iniciatyvą, nes ji apibrėžia valstybių pareigas užtikrinti teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei nustato minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, kurių valstybės negali paneigti.
Jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, tokia formuluotė galėtų būti suprantama kaip paneigianti kitų de facto šeimos santykių, įskaitant tos pačios lyties porų šeiminius santykius, teisinį pripažinimą ir apsaugą. Tai keltų abejonių dėl suderinamumo su EŽTK 8 straipsniu ir EŽTT jurisprudencijoje pripažinta valstybės pozityvia pareiga užtikrinti veiksmingą privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Projektas taip pat turi būti vertinamas Europos Sąjungos teisės ir visateisės Lietuvos narystės Europos Sąjungoje konstitucinių imperatyvų kontekste. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtina Lietuvos Respublikos įsipareigojimą būti visateise Europos Sąjungos nare ir sąžiningai vykdyti su naryste susijusius įsipareigojimus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d.; 2020 m. liepos 30 d. nutarimai). Todėl vertinant siūlomą referendumo iniciatyvą būtina atsižvelgti ne tik į nacionalinę konstitucinę doktriną, bet ir į Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas pamatines vertybes bei jų aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga grindžiama pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir lygybė. Šiuos principus konkretizuoja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnyje draudžiama diskriminacija, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos. Naujausioje jurisprudencijoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar labiau sustiprino šių principų apsaugą. 2025 m. lapkričio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendime byloje C-713/23, Jakub Cupriak-Trojan ir Mateusz Trojan, ESTT konstatavo, kad nors valstybės narės neprivalo savo nacionalinėje teisėje įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokos, jos negali remtis nacionalinės teisės nuostatomis taip, kad paneigtų kitoje valstybėje narėje teisėtai susiformavusio šeiminio statuso pripažinimą, kai tai būtina užtikrinti Sąjungos piliečių teises. Šis sprendimas patvirtina, kad šeimos santykių teisinis vertinimas Europos Sąjungos teisėje nebegali būti grindžiamas vien formalia nacionaline šeimos samprata, o turi būti suderinamas su žmogaus orumo, nediskriminavimo ir laisvo judėjimo principais. Todėl nacionalinės konstitucinės iniciatyvos, kuriomis būtų siekiama susiaurinti tam tikrų šeimos santykių teisinį pripažinimą, negali būti vertinamos atsietai nuo Europos Sąjungos teisės ir ją aiškinančios ESTT jurisprudencijos.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis saugo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos. Be to, pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnį EŽTK garantuojamos pagrindinės teisės sudaro bendruosius Europos Sąjungos teisės principus. Todėl referendumo iniciatyva, kuria būtų siekiama konstituciniu lygmeniu susiaurinti šeimos teisinio pripažinimo pagrindus, negali būti vertinama atsietai nuo Lietuvos įsipareigojimų pagal ES teisę ir nuo Sąjungos pamatinių vertybių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomo referendumo turinys ir juo siekiama Konstitucijos keitimo kryptis kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais, EŽTK 8 straipsnio standartais, EŽTT jurisprudencija, ES teisės vertybėmis ir konstituciniu Lietuvos įsipareigojimu sąžiningai vykdyti narystės Europos Sąjungoje pareigas. 3. Ar Konstitucija draudžia, ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“ Konstitucija nedraudžia patariamojo referendumo instituto kaip tokio. Konstitucijos
gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį, referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.
įstatymas, kuriame, be kita ko, įtvirtinta galimybė rengti konsultacinius (patariamuosius) referendumus, dėl kurių pagal šį įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas (5 straipsnio 2 dalis). Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Taigi ir konsultacinio referendumo atveju referendumui teikiamo klausimo turinys negali būti vertinamas atsietai nuo Konstitucijos nuostatų, oficialiosios konstitucinės doktrinos bei iš Konstitucijos kylančių materialiųjų reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime yra aiškiai išaiškinęs, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Todėl Tautos aukščiausia suvereni galia, taip pat ir tiesiogiai vykdoma referendumu, gali būti įgyvendinama tik laikantis Konstitucijos. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad Konstitucijos 2, 4 ir 9 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios Tautos suverenitetą ir referendumo institutą, nereiškia, jog Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį teisinį reguliavimą, net ir neatitinkantį iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų Konstitucijos, o Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, kai siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Ši doktrina yra ypač svarbi vertinant siūlomą referendumą.
Referendumui teikiama ne neutrali politinės konsultacijos idėja, o pritarimas būsimam Konstitucijos pakeitimui, kuris reikštų šeimos teisinių santykių susiaurinimą iki vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Todėl vertinant šią iniciatyvą būtina įvertinti, ar siūlomas Konstitucijos pakeitimas atitinka iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose yra pabrėžęs, kad Konstitucija yra vientisas aktas, todėl Konstitucijos pataisomis negalima sukurti tokio reguliavimo, kuriuo viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darna. Taigi Konstitucijos keitimas nėra vien procedūrinis klausimas – net ir laikantis nustatytos procedūros negali būti priimta tokia pataisa, kuri paneigtų pamatines Konstitucijos vertybes. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, demokratinėje teisinėje valstybėje daugumos visuomenės narių tam tikru laikotarpiu vyraujančios nuostatos ar stereotipai negali būti laikomi konstituciškai pateisinamu pagrindu riboti prigimtines žmogaus teises. Todėl jos negali pateisinti nei asmenų diskriminavimo dėl jų lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos, nei pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalis garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo, įskaitant santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą ribojimo (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Vienas esminių pliuralistinės demokratijos elementų yra prigimtinių žmogaus teisių pripažinimas ir veiksmingas jų užtikrinimas. Iš Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio žmogaus teisių pobūdžio kyla, kad šios teisės egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės valios ir nėra politinės daugumos dispozicijoje. Todėl nei įstatymų leidėjas, nei Tauta, įgyvendindama savo suverenią galią referendumu, negali paneigti ar nepagrįstai susiaurinti prigimtinių žmogaus teisių turinio.
Konstitucijos pataisa, kuria būtų siekiama apriboti tam tikros visuomenės grupės teisę į žmogaus orumą, lygiateisiškumą ar privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, reikštų ne atskirų Konstitucijos nuostatų koregavimą, bet paties prigimtinių žmogaus teisių principo, sudarančio vieną iš Konstitucijos vertybinių pamatų, paneigimą. Siūlomas referendumo klausimas kelia abejonių būtent šiuo aspektu. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti siejama vien su santuoka – ją lemia šeimos santykių turinys, o ne jų teisinė forma. Vėlesnėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu ir apima ne tik santuokos pagrindu sukurtus, bet ir kitus de facto šeimos santykius, atitinkančius Konstitucijos saugomas šeimos vertybes. Taigi dabar pagal Konstituciją, konstitucinis šeimos statusas yra pripažįstamas tos pačios lyties poroms, beje, ir kartu gyvenančioms santuokos neregistravusioms skirtingų lyčių poroms. Atsižvelgiant į šią oficialiąją konstitucinę doktriną, siūloma formuluotė, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, negali būti laikoma suderinama su Konstitucijoje jau įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo atskleista šeimos samprata. Ji susiaurintų šeimos apsaugą, paneigtų kitų de facto šeimų teisinio pripažinimo galimybę ir sukurtų prieštaravimą tarp Konstitucijos 38 straipsnio bei Konstitucijos 21,
nedraudžia patariamojo referendumo kaip demokratijos įgyvendinimo formos, tačiau iš jos viršenybės principo kyla, kad referendumui negali būti teikiami tokie sprendimai, kurių turinys neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Papildomai pažymėtina, kad referendumui teikiamas klausimas turi būti aiškus, tikslus ir neklaidinantis. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią (inter alia Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šiuo atveju siūlomas klausimas nėra susietas su konkrečiu Konstitucijos pakeitimo tekstu, todėl rinkėjams nebūtų aišku, kokiai konkrečiai Konstitucijos pataisai jie pritaria. Tai papildomai kelia abejonių dėl referendumo klausimo atitikties aiškumo ir teisinio apibrėžtumo reikalavimams. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Siūlomas patariamasis referendumas galėtų sukelti reikšmingas teisines, politines ir socialines pasekmes. Nors patariamojo referendumo rezultatas formaliai neturėtų tiesioginės sprendžiamosios galios ir savaime nepakeistų Konstitucijos, jis galėtų būti naudojamas kaip politinis pagrindas inicijuoti Konstitucijos pataisą, kuri kelia rimtų abejonių dėl savo atitikties oficialiajai konstitucinei doktrinai ir Lietuvos tarptautiniams bei Europos Sąjungos įsipareigojimams. Teisinės pasekmės pirmiausia būtų susijusios su Konstitucijos vientisumo ir teisinio aiškumo principų pažeidimo rizika. Jeigu po tokio referendumo būtų siekiama keisti Konstituciją siūloma kryptimi, būtų sukurtas teisinis reguliavimas, kuris neatitiktų Konstitucinio Teismo suformuotos šeimos sampratos ir galimai pažeistų Konstitucijos nuostatų bei vertybių darną.
Tokia situacija galėtų lemti ilgalaikį konstitucinį neapibrėžtumą, nes formaliai į Konstituciją įrašyta siaurinanti nuostata konfliktuotų su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir su Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistais pamatiniais principais. Tuo tarpu, kaip minėta, pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Kita reikšminga pasekmė būtų precedento sukūrimas, kad žmogaus teisių apimtis gali būti sprendžiama daugumos balsavimu. Toks precedentas būtų problemiškas konstitucinės demokratijos požiūriu. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija (inter alia Konstitucinio Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas), o tikra demokratinė valstybė yra tokia, kuri gerbia kiekvieno žmogaus orumą ir žmogaus teises. Tai reiškia, kad demokratija negali būti redukuojama į daugumos valią. Ji apima ir mažumų apsaugą, ir prigimtinių žmogaus teisių garantijas, kurios nepriklauso nuo politinės daugumos palankumo. Socialinės pasekmės taip pat būtų reikšmingos. Referendumo kampanija dėl šeimos sampratos galėtų skatinti visuomenės susipriešinimą ir didinti neigiamas nuostatas tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu. Tokios diskusijos dažnai vyksta ne abstrakčiai teisiniu, bet tapatybės, moralinio vertinimo ir socialinio pripažinimo lygmeniu, todėl gali turėti neigiamą poveikį LGBT asmenų ir jų šeimų socialinei padėčiai, teisiniam saugumui ir pasitikėjimui valstybe. Valstybė, inicijuodama ar leisdama tokį klausimą spręsti referendumu, turi įvertinti ir tai, kad žmogaus orumo apsauga apima pareigą nesudaryti prielaidų stigmatizuojančiai ar atskirtį didinančiai viešajai retorikai. Politinės pasekmės taip pat nebūtų neutralios.
Net neįvykęs arba teisiškai neįpareigojantis patariamasis referendumas galėtų būti naudojamas kaip politinis argumentas tolesnėms teisėkūros iniciatyvoms. Tačiau tokios iniciatyvos negali paneigti Konstitucinio Teismo doktrinos, EŽTK standartų ir ES teisės reikalavimų. Todėl referendumo rezultatas, net jei jis parodytų dalies rinkėjų pritarimą siūlomai krypčiai, nepanaikintų Seimo pareigos veikti Konstitucijos ribose ir laikytis žmogaus teisių apsaugos standartų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomas patariamasis referendumas galėtų sukelti ne tik teisėkūros procesų, bet ir platesnių konstitucinės kultūros pasekmių. Jis galėtų silpninti konstitucinės demokratijos principus, pagal kuriuos daugumos valia turi būti derinama su žmogaus teisių, mažumų apsaugos, teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principais. Todėl siūloma referendumo iniciatyva vertintina kaip kelianti rimtų rizikų teisinei sistemai, socialinei aplinkai ir Lietuvos konstitucinių įsipareigojimų nuoseklumui. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 4. Mykolo Riomerio universiteto Teisės mokykla 2026-07-02 Atsakydami į Jūsų 2026 m. gegužės 27 d. raštą Nr.
S-2026-2302 „Dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvados dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 pateikimo“, teikiame Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto profesorės dr. Tomos Birmontienės parengtą mokslinę nuomonę. Cituojant prašome nurodyti autorius. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo projekto „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimo projektas) 1 straipsnyje numatant paskelbti patariamąjį referendumą piliečių valiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo pareikšti, visų pirma, nustatoma skelbtino referendumo rūšis – patariamasis ir siūlytinas keisti Konstitucijos 38 straipsnis. Šis Konstitucijos straipsnis yra įtvirtintas Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir jį sudaro 7 dalys. Nutarimo projekto 3 straipsnyje formuluojamas referendumui teiktinas klausimas: „Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, manytina, sietinas su Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies nuostatų keitimo siekiu.
Šioje Konstitucijos 38 straipsnio dalyje nustatyta, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 38 straipsnio
pagrindas.“ Pažymėtina, kad palyginus patariamuoju referendumu siūlomą Konstitucijos keitimo nuostatą su šiuo metu galiojančiu Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies teisiniu reguliavimu, matyti, kad konstitucinė šeimos apsaugos samprata yra susiaurinama, ją tapatinant tik su vyro ir moters santuoka, taip pat motinystės ir tėvystės, bet nebeminint vaikystės. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje konstituciniai šeimos apsaugos teisiniai santykiai nėra sutapatinami su santuokos institutu ir interpretuojami daug plačiau. Pažymėtina ir tai, kad santuokos institutas ir šiuo metu Konstitucijoje reglamentuojamas. Taigi Seimo narių inicijuojamu patariamuoju referendumu siūloma sudaryti prielaidas pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį, nustatant siauresnę, nei šiuo metu Konstitucijoje yra įtvirtinta šeimos apsaugos konstitucinė samprata, kadangi ji nėra siejama tik su santuoka, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra sudaroma laisvu vyro ir moters nutarimu. Pakeista šeimos samprata neapimtų ir kitų šeimos formų, kaip antai, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų šeimos teisnių ryšių. I. Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad referendumu yra sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai.
Pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas tik referendumu gali būti keičiamos kai kurios Konstitucijos nuostatos, jų tarpe neminimas Konstitucijos III skirsnis bei jo
keitimo įstatymą. Konstitucinis Teismas inter alia 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimuose, interpretuodamas Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, išaiškino, kad svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, spręstinu referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu. Ir nors Konstitucijos nuostatose expressis verbis patariamasis referendumas neminimas, Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks yra inicijuojamas ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, toks referendumas gali būti skelbiamas ir Seimo nutarimu. Taigi, Konstitucinio Teismo formuojamos referendumo konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir patariamajam referendumui. Vis dėlto Konstitucijos keitimo nuostatų klausimas vertintinas kaip svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas turėtų būti sprendžiamas privalomuoju referendumu, kaip kad nustatyta Konstitucijos 9 straipsnio nuostatose. Patariamojo referendumo iniciatyvos pareiškimas, eiga, rezultatų nustatymas yra reglamentuojami 2022 birželio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinio referendumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) nuostatose[²].
Pagal Įstatymo 9 straipsnį tuo atveju, kai patariamajame referendume dalyvavo daugiau kaip pusė turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą piliečių ir šiam referendumui pateiktam sprendimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka. Palyginus su privalomojo referendumo rezultatų nustatymu, patariamajam referendumui pateiktam sprendimui gali pritarti mažesnis, nei kad privalomajame referendume dalyvaujančių piliečių, skaičius[³]. Pažymėtina ir tai, kad galutinį sprendimą dėl patariamuoju referendumu priimto sprendimo, skirtingai, nei kad privalomo referendumo atveju, svarsto ir priima Seimas. Referendumą skelbianti institucija yra Seimas: pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą tik Seimas „priima nutarimus dėl referendumų“. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo formuluojami konstituciniai referendumo imperatyvai taikytini ir privalomam, ir patariamajam referendumui. Referendumui negali būti teikiami klausimai, neatitinkantys iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Referendumui teikiamas Seimo nutarimo projektas turi derėti su Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija.
Konstitucinio Teismo formuluojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje akcentuojama ir tai, kad referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai, kad būtų sudarytos prielaidos per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime aiškindamas inter alia konstitucinę referendumo sampratą, pažymėjo, kad iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų;
Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą; visi kiti teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti; tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svarbiausių teisinės valstybės pamatinių principų; Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Išskirdamas iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus Konstitucinis Teismas nurodo, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtas inter alia prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar inter alia bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2010 m. gegužės
pataisos), nors ir turi Konstitucijos galią, yra konstitucinės kontrolės objektas. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžė ir tai, kad pagal Konstitucijos
referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Vertinant hipotetinę aplinkybę, kad pateiktas patariamojo referendumo Nutarimo projektas galėtų būti Seimo priimtas ir taptų konstitucinės kontrolės objektu, svarbu ir tai, kad kaip Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, jis turi konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir tokios pagal savo prigimtį ir paskirtį Seimo poįstatyminių aktų nuostatos, kuriomis yra išreiškiama Seimo valia dėl būsimo tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ir kurios yra atitinkamų teisės aktų rengimo ir priėmimo pagrindas.
Taigi, jeigu Seimas priims Nutarimą paskelbti patariamąjį referendumą dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo (šiuo metu tai tik nutarimo projektas), toks Seimo nutarimas galės būti skundžiamas Konstituciniam Teismui dėl atitikties Konstitucijai. II. Vienas iš galimų pagrindų abejoti siūlomo Seimui priimti Nutarimo projekto konstitucingumu yra Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina dėl draudimo teikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia nesiderintų su Konstitucijoje įtvirtinta vertybių darna.
Taigi, vertinant ar Nutarimo projekto pagrindu Seimo priimtas Nutarimas dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo galėtų būti pripažintas kaip neatitinkantis Konstitucijos, konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, svarbus yra siūlomo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo Nutarimo projekte išdėstytas turinys, t. y. ar tokiu siūlymu nenusižengiama Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotiems Konstitucijos keitimo materialiems apribojimams, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtas inter alia prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; taip pat ar nenusižengiama Seimo pareigai neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat, ar tokiu Seimo nutarimu nesiekiama siūlyti nustatyti konstitucinį reguliavimą, nesiderinantį su Konstitucijos nuostatose įtvirtintų vertybių darna. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, ją grindė sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia
d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 balandžio 17 d. nutarimai). Konstitucinio Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarime pakartojo Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime išsakytą poziciją, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata; ir kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Tačiau konstitucinės santuokos ir šeimos sampratos nėra tapačios, šeimos apsauga samprata apima daug platesnius asmenų teisinius ryšius.
Konstitucinis Teismas
nuostatas, pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, taigi, santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Neturi būti sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.). (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2025 balandžio 17 d. nutarimai).
Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į šių santykių specifiką, inter alia į jų subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai). Reguliuodamas šeimos santykius įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės (2025 balandžio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas išsakė ir tam tikrus iš Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų kylančius įpareigojimus Seimui sureguliuoti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių gyvenimas pagrįstas šeimos santykių turiniu, teisinį pripažinimą[⁴]. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Nutarimo projekte susiaurinta šeimos samprata neapima ir inter alia senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, šeimos ryšius.
Taigi, Nutarimo projekte siūlomas patariamajam referendumui konstitucinės šeimos sampratos turinio susiaurinimas, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios šeimos apsaugos konstitucinės doktrinos nuostatų, kurios yra grindžiamos konstitucinių vertybių darna, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui, ir tokiu būdu sudaromos prielaidas nepaisyti iš Konstitucijos, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų Seimui teikiant referendumu spręsti svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, priimant Konstitucijos pataisas, nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darnos. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas minėtas su šeimos apsaugos teisiniais santykiais susijusias konstitucinės justicijos bylas, išsamiai analizavo, kokie įpareigojimai Lietuvai kyla iš tarptautinių įsipareigojimų, plačiai aiškino atitinkamą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, taip pat ir iš narystės Europos Sąjungoje Lietuvai kylančius imperatyvus, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos nuostatas. Nutarimo projekte siūlomas šeimos santykių sampratos susiaurinimas neatitinka tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės reikalavimų, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad, vertinant Nutarimo projektu siūlymą Konstitucijoje nustatyti susiaurintą šeimos sampratą, susidaro prielaidos vertinti toki siūlymą ir kaip siekį įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią.
Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime formulavo konstitucinę doktriną, įtvirtinančią konstitucinį draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, kuriame plačiai aiškino tokio draudimo nepaisymo pasekmes. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 5. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 2026-07-03 Vilniaus universiteto Teisės fakultetas gavo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2026-05-27 raštą Nr. S-2026-2302, kuriuo prašoma pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322. Rašte suformuluoti keturi klausimai, susiję su Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projektu Nr. XVP-1322 planuojamo patariamojo referendumo poveikiu teisinei sistemai.
Atsižvelgdami į suformuotus klausimus toliau pateikiame įžvalgas dėl galimo Referendumo organizavimo poveikio Lietuvos teisinei sistemai. Ši nuomonė nėra numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 str. prasme. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 1. Lietuvos teisinė sistema grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Konstitucija) įtvirtintais pamatiniais principais. Planuojamu Referendumu siūloma daryti intervenciją į esamą konstitucinę sistemą. Referendumu siūloma koreguoti Konstitucijos 38 str., kuriame šiuo metu yra įtvirtintos šios Referendumu siūlomu klausimu aktualios nuostatos:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Konstitucijos 38 str. 1 d.). Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (Konstitucijos 38 str. 2 d.). Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu (Konstitucijos 38 str. 3 d.).
konstitucinės šeimos sampratos pakeitimą. Referendumu siūloma vietoje santykių turiniu, sociologinės šeimos kaip proceso[⁵] pagrįsto šeimos modelio įtvirtinti modernios branduolinės šeimos institucinį, forma pagrįsta modelį.[⁶] Vertinamu projektu siūlomas surengti Referendumas paveiktų suformuotą konstitucinę šeimos sampratą ir darytų reikšmingą įtaką šiuo metu ordinarinės teisės reguliuojamiems šeimos teisiniams santykiams. 3. Konstitucinis santykių turiniu pagrįstas šeimos modelis išplėtotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LRKT, Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu. Jame įtvirtinta konstitucinė šeimos samprata patvirtinta reikšmingais vėlėsniais LRKT išaiškinimais: 2019 m. sausio 11 d. ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimais.
negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Pasak LRKT, konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.[⁷]
poveikį Lietuvos teisinė sistema formuojama remiantis konstitucine, asmenų santykių turiniu pagrįstu šeimos santykių modeliu. Tai leidžia ordinarinėje teisėje diferencijuoti šeimos santykius, atsižvelgiant į konkrečių reguliuojamų teisinių santykių specifiką, individualizuoti konkrečių santykių turinį tiek, kiek tai būtina siekiant įgyvendinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartus, apsaugoti viešąjį interesą ar įgyvendinti kitus su konkrečiu teisiniu institutu susijusius šeimos teisinius santykius apimančius tikslus. 5. Ordinarinėje teisėje yra ir nuostatų, kurios tam tikruose kontekstuose apibrėžia šeimos teisinius santykius per santykių išraiškos formą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 248 str. 2 d. apibrėžta, kas yra laikoma nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais. Tokios nuostatos susijusios su konkrečių teisinių santykių nulemtu poreikiu užtikrinti iš reguliuojamų baudžiamųjų teisinių santykių kylantį teisinio tikrumo reikalavimą. Svarbu pabrėžti, kad specifinis teisinis šeimos santykių apibrėžimas teisės aktuose nulemtas konkrečių reguliuojamų santykių turinio. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.588 str.
3 d. įtvirtina globėjų ir globotinių tarpusavio santykius, įvardijant sąlygas šiuos asmenis laikyti šeimos nariais ir sudarant galimybę patvirtinti šeimos nariu globotinį individualia, teismo tvarka. 6. Referendumu siūloma formuluotė lemtų poreikį persvarstyti ordinarinėje teisėje įtvirtintas su specifiniais teisiniais santykiais susijusius šeimos teisinių santykių apibrėžimus, esamas prezumpcijas, jų ginčijimo tvarką. Prireiktų didelės ir reikšmingos intervencijos į veikiančius teisės institutus, o atsižvelgiant į galimus padarinius, kvalifikuojant teisinius santykius, galimai prireiktų ir koreguoti susiklosčiusią teismų praktiką ir institucijų administracinę praktiką. Tokia intervencija sudarytų prielaidas didelėms teisinės reformos išlaidoms ir lemtų reikšmingą neapibrėžtumą asmenims, kurie šiuo metu patenka į šeimos teisinių santykių apibrėžtį konstituciniu ar ordinarinės teisės lygmeniu. 7. Be to, esamu konstituciniu šeimos santykių modeliu įtvirtinamas modelis yra platesnis nei siūlomas Referendumu. Asmens santykiais, ryšiais pagrįstas šeimos teisinių santykių modelis leidžia šeimos santykių teisinį pripažinimą užtikrinti platesniam emociniais ryšiais susijusių asmenų ratui. Konstituciniam Teismui 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Lietuvoje įtvirtinus partnerystės institutą, įtvirtintas dar vienas iš šeimos teisinių santykių kylantis padarinys – galimybė asmenims sudaryti partnerytę kaip santuokos nepakeičiančią, bet jai teisių ir pareigų turiniu prilygintiną asmenų santykių pripažinimo formą. Referendumu siūloma priimti Konstitucijos pakeitimo formuluotė užkirstų kelia daliai asmenų pripažinti šeimos teisinius santykius kaip partnerystės pagrindą. 8. Taip pat šeimos apibrėžimas sociologiniu aspektu leidžia vertinti asmeninį ryšį sukūrusius, bet ne tiesiogiai iš tėvystės ar motinystės kylančius santykius tarp asmenų (pavyzdžiui, senelių ir anūkų, globėjų ir globotinių, įmotės /įtėvio ir vaiko).
Referendumu siūloma priimti Konstitucijos pakeitimo formuluotė ribotų tiek kitų nei santuokos pagrindu sudaromų sąjungų, tiek ne motinyste ar tėvyste susijusių asmenų santykius, taip siaurindama jau įtvirtintas tokiuose santykiuose esančių ar siekiančių būti asmenų teises. 9. Referendumu siūloma Konstitucijos formuluotė neigiamai paveiktų teisinę sistemą, būtų diskriminuojanti asmenų, nepatenkančių į šeimos narių ratą dėl jų socialinės padėties ar seksualinės orientacijos, atžvilgiu. Referendumu siūloma Konstitucijos formuluotė neigiamai paveiktų socialinę aplinką asmenų, nepatenkančių į naujai apibrėžiamą šeimos narių ratą. Šiems asmenims socialinis poveikis yra reikšmingas dar ir dėl to, kad jie patenka į vienos ar kitos socialinės mažumos grupę, kurią galima išskirti pagal konkretų diskriminuojantį pagrindą (seksualinė orientacija, socialinė padėtis ar kt.). 10. Konstitucijos pataisos turi būti suvokiamos kaip kraštutinė priemonė, pateisinama numanomu oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimo nepakankamumu arba negalėjimu konstitucinės doktrinos plėtojimu atkurti konstitucinę tvarką.[⁸] Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą.[⁹] Konstitucijos pakeitimai neturi būti pagrįsti vien daugumos norais, nes kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ji gina individą.[¹⁰] Būtent oficiali konstitucinė doktrina yra antimažoritarinis apynasris, pažabojantis mažoritarizmo kraštutinumus.[¹¹]
matyti, kad juo sudaromos prielaidos riboti socialinei daugumai nepriklausančių asmenų teises.
Todėl keliamo klausimo teisėtumas turi būti sprendžiamas per Konstitucijos, kaip antimažoritarinio akto prizmę – šiuo atveju Referendumu siūloma formuluotė reikšmingai apribotų iš šeimos teisinių santykių kylančias teises asmenims, kurie nepatektų į siauresnį nei šiuo metu įtvirtintą konstitucinį šeimos apibrėžimą. 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 12. Atsižvelgiant į Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų apimtį ir pateikiamo klausimo daugialypiškumą, akcentuotini tik aktualiausi ir svarbiausi Lietuvos įsipareigojimai, pirmiausiai kylantys iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (Konvencija) ir ES Pagrindinių teisių chartijos (Chartija). 13. Konvencijoje įtvirtintos tiesiogiai su šeimos samprata susijusius nuostatos. Pirmiausiai, Konvencijos 8 str. įtvirtina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Konvencijos 14 str. įtvirtina diskriminacijos draudimą. Konvenciją taikantis ir ją aiškinantis Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje yra įtvirtinęs, kad Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeimos ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos.[¹²] Sprendžiant, ar santykiai prilygsta „šeimos gyvenimui“, gali būti svarbūs keli veiksniai, įskaitant tai, ar pora gyvena kartu, jų santykių trukmė ir tai, ar jie įrodė savo įsipareigojimą vienas kitam susilaukę bendrų vaikų ar kitomis priemonėmis.[¹³] 14.
Reikšmingame 2023 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją[¹⁴] EŽTT Didžioji kolegija pažymėjo, kad tradicinės šeimos gynimas yra svarus ir teisėtas pagrindas, kuriuo galima būtų pateisinti skirtingą vertinimą seksualinės orientacijos pagrindu, tačiau šis tikslas yra veikiau abstraktus ir gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis. Pasak EŽTT, nėra pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui. Toks pripažinimas netrukdo skirtingų lyčių poroms sudaryti santuoką ar kurti šeimą pagal savo tos sampratos suvokimą. Tos pačios lyties porų teisių užtikrinimas savaime niekaip nesumenkina kitų asmenų ar kitų porų teisių. Atitinkamai tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo.[¹⁵]
santuoka, tėvyste ir motinyste siejama šeimos teisinių santykių samprata, ji neatitinka Konvencijos pagrindu formuojamos šeimos sampratos EŽTT praktikoje, kuri siejama su asmens santykių turiniu, ryšiu tarp asmenų. 16. Šeimos sampratos ribos, ypač jų ribų siaurinimas gali prieštarauti ES teisės reikalavimams, ypač kylantiems iš Chartijos 7 str. (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą) ir 21 str. (diskriminacijos uždraudimas).
Iš ES teisę taikančio ir aiškinančio ESTT praktikos matyti, kad teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kontekste šeimos samprata apima tos pačios lyties sutuoktinius ir tėvus, net jei valstybė narė nacionalinėje teisėje nėra numačiusi tos pačios lyties asmenų santuokos ir (ar) tėvystės.[¹⁶] Valstybėms narėms įgyvendinant savo kompetenciją srityse, susijusiose su šeiminės padėties reglamentavimu, turi būti laikomasi ES teisės nuostatų, susijusių su nediskriminavimo principu.[¹⁷]
ESTT toliau reikšmingai vysto su laisvu judėjimu susijusias pagrindinių teisių nuostatas, taip dar labiau įtvirtindamas Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių privalomą pobūdį ES reguliuojamų santykių kontekste. Šiame sprendime ESTT išaiškino, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 20 ir 21 straipsniai, aiškinami atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 21 straipsnius, draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos atsisakoma pripažinti ir registruoti santuoką, teisėtai sudarytą kitoje valstybėje narėje dviejų ES piliečių, kurie pasinaudojo savo teise laisvai judėti, vien dėl to, kad pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenų santuoka nėra leidžiama. Iš ESTT išaiškinimo matyti, kad šeimos teisiniai santykiai, remiantis Chartijos 7 ir
modelio. 18.
materialų, su šeimos teisinių santykių pagrindu kylančiais padariniais susijusį laisvo judėjimo supratimą, pripažindamas, kad atsisakymas Lenkijoje pripažinti užsienyje sudarytą santuoką užkirto kelią ES piliečiams, kurie, gyvendami priimančiojoje valstybėje narėje kaip sutuoktiniai, sukūrė arba sustiprino savo šeimos gyvenimą, visapusiškai tęsti šį šeimos gyvenimą ir kartu
į Konvencijos 8 ir 14 str. bei Chartijos 7 ir 21 str. reguliavimo sritį ir ji materialia prasme prieštarauja iš nurodytų straipsnių kylančiai šeimos sampratai. 3. Ar Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“
nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
negali būti aiškinamos vien pažodžiui, – šios nuostatos nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje.[²⁰] Pačioje Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė.[²¹] 21.
Lietuvos Konstitucija įkūnija substantyvinės konstitucijos modelį, kuriam būdingas siekis ne tik nustatyti valstybės valdžios institucijų kompetenciją ir galių ribas, bet ir įtvirtinti teisingos visuomenės principus, asmens teisinės padėties pagrindus.[²²] Todėl Tautos valia išreiškiantys aktai turi paisyti Konstitucijoje įtvirtintų įpareigojimų
teisinės technikos reikalavimų (pavyzdžiui, teisinio aiškumo) arba materialiųjų konstitucinių apribojimų. Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai pasireiškia iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais Konstitucijos pataisų turiniui, lemiančių pagrindą atitinkamą Konstitucijos pataisą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijai.[²⁴] 23.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad referendumui teikiami svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia, todėl jie turi būti suformuluoti aiškiai ir neklaidinančiai.[²⁵] Teisinės technikos reikalavimų taikymo pavyzdžiu gali būti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimas, kuriame teismas, vertindamas Vyriausiosios rinkimų komisijos atsisakymą registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, rėmėsi konstitucine jurisprudencija, susijusia su teisinės technikos reikalavimais siūlomai referendumo formuluotei
požiūriu. Pirma, Referendume pateikiamas klausimas nėra aiškus ir gali nulemti skirtingas Referendume dalyvaujančių asmenų „tėvystės“ ir
„motinystės“ sampratos interpretacijas. Teisę pareikšti nuomonę Referendume
turintys asmenys gali nevienodai suvokti šių sąvokų turinį, jų tikslią teisinę apibrėžtį. 25. Antra, iš Referendume pateikiamo klausimo formuluotės neaišku, ar klausime po sąvokos „santuokos“ esantis žodžių junginys „motinystės ir tėvystės“ suprantamas, kaip „motinystė“ ir „tėvystė“ kartu ar skyriumi, t. y. ir motinystė, ir tėvystė. Kitaip tariant, ar Referendume klausiama dėl to, ar
(i) šeimos santykiai gali kilti iš motinystės /tėvystės, ar (ii) šeimos santykiai alternatyviai gali kilti arba iš tėvystės, arba iš motinystės. 26. Trečia, Referendume keliamu klausimu kuriamas teisinis neapibrėžtumas dėl konkrečios siūlomos intervencijos į Konstituciją apimties. Neaišku, kokia apimtimi Referendumo iniciatoriai siūlo koreguoti Konstitucijos 38 straipsnį.
Ar Referendumo iniciatoriai siūlo išbraukti Konstitucijos 38 str. 1 d., ar Referendumu siūloma formuluotė būtų nauja Konstitucijos 38 str. dalis, ar tai būtų kitoks Konstitucijos teksto koregavimas ir kaip tai paveiktų Konstitucijos vientisumą ir jos nuostatų darną. 27. Be teisinės technikos problemų, siūlomas Referendumas prieštarauja ir materialiesiems Konstitucijos keitimo kriterijams. Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja inter alia materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus; materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; jie kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.[²⁷]
Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis.[²⁸] Draudimai (reikalavimai) skirti apsaugoti prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją, valstybės nepriklausomybę ir kitas konstitucines vertybes, kurios sudaro Konstitucijos ir pačios Lietuvos valstybės pamatą.[²⁹] 29.
Kaip minėta pirmiau, Referendumu siūlomu klausimu būtų ribojamos tiek kitų nei santuokos pagrindu sudaromų sąjungų, tiek ne motinyste ar tėvyste susijusių asmenų santykiai, taip siaurinant jau įtvirtintas tokiuose santykiuose esančių ar siekiančių būti asmenų teises. Tokio pobūdžio ribojimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtiniems žmogaus teisių apsaugos standartams, ypač susijusiems su konstitucinėmis žmogaus orumo (Konstitucijos 21 str.), privataus gyvenimo neliečiamumo (Konstitucijos 22 str.), lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 str.) sampratomis, Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 d. įtvirtintu šeimos kaip visuomenės ir valstybės pagrindu bei valstybės įsipareigojimu saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę nuostatomis, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės konstituciniais siekiais. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? 30. Atsižvelgiant į Referendumu siūlomą pateikti klausimą, Referendumas sudarytų prielaidas abejoti esama ir aiškiai įtvirtinta konstitucine doktrina. Referendumas skatintų abejoti Konstitucinio Teismo autoritetu, be aiškių argumentų atmetant suformuluotą konstitucinę doktriną. Referendumas sudarytų prielaidas stiprinti daugumos apsisprendimo dėl mažumai aktualių klausimų supratimą.
Referendumas stiprintų dalies visuomenės, kuri pritaria ribojančiam Referendumo klausimui, apsisprendimo dėl svarbių valstybei klausimų teisės įgyvendinimą (išskyrus reikšmingos dalies visuomenės, kurios atžvilgiu siekiama atlikti teisių ribojimą). Referendumo organizavimas paneigtų pliuralistinės visuomenės idėją ir silpnintų antimažoritarinį Konstitucijos vaidmenį. 31. Referendumo organizavimas taip pat lemtų reikšmingas valstybės išlaidas, susijusias tiek su Referendumo organizavimu, tiek su tolesniu teisėkūriniu darbu, jei į Referendumo klausimą būtų atsakyta teigiamai – ypač didelės apimties teisines intervencijas į jau susiklosčius šeimos teisinių santykių apibrėžimus atskirose teisės srityse. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 6. Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakultetas 2026-07-09
XVP-1322
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau – ir TTK) kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, prašydamas pateikti teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322[³⁰] (toliau – ir Projektas Nr. XVP-1322; Seimo nutarimo projektas). Kreipimesi prašoma pateikti nuomonę šiais klausimais: „1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 3. Ar Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“
pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas?“ Atsižvelgiant į pateiktų klausimų tarpusavio sąsajumą, šioje išvadoje pirmiausia nagrinėjami antrasis ir trečiasis klausimai, t. y. vertinama Projekto Nr. XVP-1322 turinio atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei. Tik atsakius į šį – iš esmės pirminį – klausimą, toliau analizuojami pirmasis ir ketvirtasis klausimai, susiję su siūlomo referendumo poveikiu teisinei sistemai, socialinei aplinkai ir galimamomis jo pasekmėmis. Projektu Nr. XVP-1322 inicijuojamo referendumo poveikis ir pasekmės iš esmės priklauso nuo to, ar pats referendumo objektas – siūlomas Konstitucijos pakeitimas – atitinka Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir ES teisę.
Be to, pareiga vykdyti Lietuvos Respublikos laisva valia prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus kyla iš pačios Konstitucijos[³¹], o konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo ES imperatyvas savo ruožtu suponuoja konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti ES teisės reikalavimus[³²]. Dėl šios priežasties TTK pateikto antrojo klausimo dėl Projekto Nr. XVP-1322 atitikties tarptautiniams įsipareigojimams ir ES acquis analizė yra neatsiejama nuo trečiojo klausimo, todėl į juos atsakoma kartu. I. Dėl antrojo ir trečiojo klausimų Siekiant atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus, pirmiausia būtina įvertinti Projekto Nr. XVP-1322 turinį ir jo santykį su šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Projektu Nr. XVP-1322 siekiama paskelbti patariamąjį referendumą, kuriame būtų išreikšta piliečių valia dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo (žr. 1, 3 str.). Nors formaliai Projektu Nr. XVP-1322 siūloma priimti Seimo nutarimą dėl patariamojo referendumo paskelbimo, šio referendumo objektas yra konkretus, iš anksto apibrėžtas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas. Todėl Projekto Nr. XVP-1322 atitiktis Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir ES teisei negali būti vertinama atsietai nuo patariamajam referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo turinio. Iš Projekto Nr. XVP-1322 3 straipsnio matyti, kad siūlomu referendumu siekiama pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį, jame eksplicitiškai įtvirtinant nuostatą, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“. Taigi, Projektu Nr.
Taigi, Projektu Nr. XVP-1322 iš esmės siekiama expressis verbis apibrėžti konstitucinę šeimos sampratą, nustatant baigtinį (lot. numerus clausus) šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindų sąrašą. Tokia siūloma konstitucinė šeimos samprata reikštų, kad šeima egzistuotų tik esant vienam iš trijų pagrindų, t. y. 1) skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters, santuokai, 2) motinystei ir 3) tėvystei. Vertinant Projektą Nr. XVP-1322, pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina kur kas platesnę konstitucinę šeimos sampratą. Pagal Konstituciją šeima nėra siejama vien su santuokos pagrindu susiklosčiusiais santykiais. Santuoka yra tik vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Konstitucinė šeimos samprata integruoja ir kitais pagrindais susiformavusius šeiminius ryšius, pagrįstus šeimos santykiams būdingu turiniu – šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti šeimos nariams būdingas teises ir pareigas. Kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Tokia konstitucinė šeimos samprata nuosekliai patvirtinta oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje[³³]. Svarbu pabrėžti, kad tokia konstitucinė šeimos samprata kildinama iš Konstitucijos, suvokiamos kaip vientisas ir darnus aktas, visumos: ji grindžiama, inter alia, konstitucine žmogaus orumo apsauga (Konstitucijos 21 str. 2 ir 3 d.), konstitucinėmis teisėmis į privatumą ir šeimos gyvenimo apsaugą (Konstitucijos 22 str. 1 ir 4 d.), konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (29 str.) ir konstitucine valstybės pareiga saugoti ir globoti šeimą (38 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siekiama ne tiek patikslinti Konstitucijos 38 straipsnio formuluotę, kiek iš esmės pakeisti – susiaurinti
Pagal siūlomą Projektą Nr. XVP-1322 konstitucinė šeimos samprata būtų apribota išimtinai tik tais šeimos santykiais, kurie kyla iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Tai reikštų, kad į konstitucinę šeimos sampratą nebepatektų realiai egzistuojantys kitų asmenų (pvz., santuokos nesudariusių skirtingų lyčių porų, tos pačios lyties porų, senelių, auginančių anūkus, ir kt.) santykiai, kurie pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją yra pripažįstami šeima. Taigi, Projektu Nr. XVP-1322 inicijuojamu patariamuoju referendumu būtų siekiama iš esmės pakeisti šiuo metu Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą, susiaurinant jos apimtį, t. y. eliminuojant dalį šeimos santykių, kurie pagal dabar galiojančią Konstituciją patenka į konstitucinę šeimos sampratą. Ši aplinkybė yra esminė vertinant tiek Seimo nutarimo projekto atitiktį Konstitucijai, tiek jo atitiktį Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir ES teisei. Šiuo aspektu pažymėtina, kad savaime Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata nėra nekintanti ar negalinti būti konstitucinių pataisų objektu. Demokratinėse valstybėse konstitucijų tekstai gali būti keičiami ir juose gali būti detalizuojamos įvairios konstitucinės vertybės ar konstituciniai institutai. Tačiau tokia konstitucijų keitimo diskrecija nėra absoliuti: Konstitucijos pataisos turi derėti su pačia Konstitucija kaip vientisu aktu, paisyti valstybės laisva valia prisiimtų tarptautinių ir ES teisės įsipareigojimų. Todėl nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra ne tai, ar apskritai galima keisti Konstitucijos
minėtus reikalavimus. 1.1.
Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams Vertinant Seimo nutarimo projektu siūlomos konstitucinės šeimos sampratos atitiktį tarptautiniams įsipareigojimams, svarbu pažymėti, kad tarptautinė žmogaus teisių apsauga nereikalauja, kad valstybės pasirinktų vieną konkretų šeimos santykių teisinio reguliavimo modelį. Valstybės išlaiko plačią diskreciją formuodamos nacionalinę šeimos politiką. Vis dėlto ši diskrecija negali būti įgyvendinama taip, kad būtų paneigiami tarptautinės teisės lygmeniu pripažinti minimalūs žmogaus teisių apsaugos standartai. Todėl nagrinėjamu atveju vertintina ne valstybės teisė pasirinkti vienokį ar kitokį šeimos santykių teisinio reguliavimo modelį, bet tai, ar siūlomas Konstitucijos pakeitimas išliktų suderinamas su šiais minimaliais žmogaus teisių apsaugos standartais. Vertinant Projektą Nr. XVP-1322 atitikties Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams aspektu, aktualiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK, Konvencija). Būtent ši tarptautinė sutartis nustato minimalius šeimos gyvenimo apsaugos standartus, kurių Lietuva, kaip ją ratifikavusi valstybė, privalo laikytis. Ratifikuodama EŽTK, Lietuva įsipareigojo kiekvienam savo jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti šioje Konvencijoje apibrėžtas teises bei laisves (EŽTK 1 str.), įskaitant teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (EŽTK 8 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą šeimos kategoriją, yra suformulavęs aiškią ir nuoseklią jurisprudenciją, pagal kurią „šeimos gyvenimas“ pirmiausia yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar tarp asmenų egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai.
Konvencijos 8 straipsnyje vartojama „šeimos“ sąvoka apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir kitus de facto šeiminius ryšius, pavyzdžiui, kai pora gyvena kartu nesudariusi santuokos. Be to, stabilioje de facto partnerystėje gyvenančios tos pačios lyties poros santykiai patenka į „šeimos gyvenimo“ sąvoką taip pat, kaip ir analogiškoje situacijoje esančios skirtingų lyčių poros santykiai. Remdamasis šia jurisprudencija, EŽTT yra suformulavęs aiškų žmogaus teisių standartą, kad pagal EŽTK valstybės turi pozityvią pareigą įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį tinkamą tos pačios lyties porų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Šios pozityvios pareigos nevykdymą EŽTT yra pripažinęs pažeidžiančiu EŽTK 8 straipsnį, o atitinkamais atvejais – ir EŽTK 14 straipsnį „Diskriminacijos uždraudimas“ kartu su 8 straipsniu[³⁴]. Šiame kontekste EŽTT, be kita ko, yra pabrėžęs, jog EŽTK įtvirtintos teisės ir laisvės turi būti aiškinamos taip, kad jų aiškinimas atitiktų bendrą EŽTK dvasią, t. y. priemonės, skirtos apsaugoti ir puoselėti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes; tos pačios lyties porų santykių teisinis pripažinimas ir apsauga neabejotinai tarnauja šiems idealams ir vertybėms; tokia apsauga suteikia šioms poroms teisėtą pripažinimą ir skatina jų įtrauktį į visuomenę, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos; demokratinė visuomenė atmeta bet kokį asmenų stigmatizavimą dėl seksualinės orientacijos, nes ji grindžiama visų asmenų vienodu orumu ir įvairove[³⁵].
EŽTT taip pat akcentavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog tos pačios lyties porų, gyvenančių stabiliuose ir tvirtuose santykiuose, teisinis pripažinimas ir apsauga savaime galėtų pakenkti tradiciniu būdu sukurtoms šeimoms ar kelti grėsmę jų ateičiai; tradicinės šeimos apsaugos tikslas savaime negali būti laikomas pakankamu viešojo intereso pagrindu, pateisinančiu visišką atsisakymą suteikti tos pačios lyties poroms jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Vertinamo Seimo nutarimo projekto kontekste ši EŽTT jurisprudencija yra itin reikšminga, nes Projektu Nr. XVP-1322 siūloma konstitucinę šeimos sampratą apriboti tik šeimos santykiais, kurie kyla iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Toks Seimo nutarimo projektu siūlomas pakeitimas eliminuotų kitus EŽTK 8 straipsnio saugomus šeimos santykius iš konstitucinės šeimos sampratos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas būtų skirtas piliečių valiai pareikšti dėl tokio Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo, kuriuo konstitucinė šeimos samprata būtų susiaurinta, ją siejant išimtinai su vyro ir moters santuoka, motinyste ir tėvyste.
Kadangi toks Konstitucijos pakeitimas eliminuotų kitų pagal EŽTK saugomų šeimos santykių, inter alia tos pačios lyties porų, teisinio pripažinimo ir apsaugos galimybę, jis būtų nesuderinamas su EŽTK. Vadinasi, Seimo nutarimo projektu siūlomas referendumas būtų organizuojamas siekiant išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos pakeitimo, kurio turinys neatitiktų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pagal EŽTK. 1.2. Dėl atitikties ES teisei ir vertybėms Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas kelia pagrįstų abejonių ir dėl jo suderinamumo su Europos Sąjungos acquis. Pažymėtina, kad šeimos teisės (įskaitant santuokos ir registruotos partnerystės) klausimai iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto, įgyvendindamos šią kompetenciją, valstybės narės veikia ES teisinėje erdvėje, todėl nacionalinis teisinis reguliavimas turi būti suderinamas su ES teise tiek, kiek patenka į jos taikymo sritį. Valstybės narės privalo laikytis ES teisės, visų pirma, Europos Sąjungos Sutarties (toliau – ir ESS), Sutarties dėl ES veikimo (toliau – ir SESV) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatų. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad ESS 2 straipsnyje įtvirtinta, jog ES grindžiama pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, vertybėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) naujausioje jurisprudencijoje[³⁶] pabrėžė, kad šios pamatinės vertybės nėra vien politinio pobūdžio deklaracijos ar gairės. Jos yra teisiškai privalomos valstybėms narėms, todėl valstybės narės turi pareigą jas gerbti, išlaikyti ir puoselėti.
akcentavo, kad „valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, t. y. valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio regreso šių vertybių atžvilgiu“. Šios vertybės yra konkretizuotos Chartijoje.[³⁷] Nagrinėjamu atveju aktualus Chartijos 1 straipsnyje įtvirtintas žmogaus orumo principas, 7 straipsnyje garantuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, inter alia dėl seksualinės orientacijos. ESTT yra išaiškinęs, kad Chartijos 7 straipsnyje užtikrinamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą turi tą pačią reikšmę ir apimtį kaip ir EŽTK 8 straipsnyje garantuojamos teisės[³⁸]. Konkrečiai, sąvoka „privatus gyvenimas“ ir sąvoka „šeimos gyvenimas“ gali apimti tos pačios lyties poros santykius lygiai taip pat, kaip jos apima skirtingų lyčių poros, kurių situacija tokia pati, santykius.[³⁹] Be to, ESTT praktika patvirtina, kad SESV garantuojamos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kontekste šeimos samprata apima tos pačios lyties poras ir tėvus[⁴⁰]. Kartu ESTT yra pabrėžęs, jog neheteroseksualių asmenų stigmatizavimas ir marginalizavimas vien dėl jų lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos prieštarauja ESS 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms – pagarbai žmogaus orumui, lygybei ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teisėms[⁴¹]. Vertinamo Seimo nutarimo projekto kontekste ši ESTT jurisprudencija yra reikšminga tuo, kad referendumu siekiama Konstitucijoje įtvirtinti tokią šeimos sampratą, kuri konstitucinę šeimos apsaugą susietų išimtinai su vyro ir moters santuoka, motinyste ir tėvyste.
Toks reguliavimas eliminuotų iš Konstitucijoje saugomos šeimos sampratos kitus šeiminius santykius, kurie pagal Chartiją, inter alia, jos 7 straipsnį patektų į teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apsaugos sritį, ir sudarytų prielaidas skirtingam asmenų vertinimui, nesuderinamam su Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu diskriminacijos draudimu. Tai savo ruožtu sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių – pagarbos žmogaus orumui, lygybei ir pagarbos žmogaus teisėms – apsaugą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas būtų skirtas piliečių valiai pareikšti dėl tokio Konstitucijos
tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės kylančiais šeimos santykiais. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių toks pakeitimas būtų nesuderinamas su ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis ES vertybėmis ir Chartijoje, inter alia jos 1, 7 ir 21 straipsniuose, įtvirtintomis teisėmis. Toks pakeitimas reikštų ir iš ESS 2 straipsnio kylančio reikalavimo nesilaikymą, pagal kurį valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, t. y. valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio regreso šių vertybių atžvilgiu. Kadangi šiuo metu Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata yra platesnė nei Projektu Nr. XVP-1322 siūloma samprata ir apima platesnį asmenų, kurių šeimos santykiai yra saugomi, ratą, siūlomas pakeitimas reikštų būtent tokį, jau pasiektos vertybių apsaugos sumažinimą (regresą), draudžiamą pagal ESS 2 straipsnį.
Todėl Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas būtų organizuojamas siekiant išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos pakeitimo, kurio turinys turėtų poveikį visai Lietuvos teisės sistemai ir suponuotų nesuderinamumą su ES acquis. 1.3. Dėl patariamojo referendumo paskelbimo konstitucingumo Atsakant į trečiąjį TTK pateiktą klausimą, pažymėtina, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūloma paskelbti patariamąjį referendumą dėl konkretus Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo. Todėl vertinant, ar Konstitucija draudžia (ar riboja galimybę) rengti Seimo nutarimo projektu inicijuojamą patariamąjį referendumą, pirmiausia būtina įvertinti, ar Konstitucija apskritai leidžia konkretaus turinio Konstitucijos pataisą. Kitaip tariant, vertinant patariamojo referendumo konstitucingumą negalima atsiriboti nuo jo turinio. Priešingu atveju, toks vertinimas neturėtų realios prasmės. Konstitucinis Teismas jau yra akcentavęs[⁴²], kad Konstitucija saisto ir pačią pilietinę Tautą. Nors suverenitetas priklauso Tautai, jis turi būti įgyvendinamas laikantis Konstitucijos. Tautos suverenitetas neleidžia referendumu ar kitu būdu priimti Konstitucijos reikalavimams prieštaraujančius teisės aktus. Pasak Konstitucinio Teismo, toks aiškinimas paneigtų Konstituciją kaip aukščiausiąją teisę. Todėl iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių siūlomų sprendimų, kurie neatitinka Konstitucijos reikalavimų. Be to, konstituciniai teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės ir atsakingo valdymo principai suponuoja Seimo pareigą neskelbti referendumo, jeigu siūlomas sprendimas, įskaitant siūlomą Konstitucijos pataisą, būtų nesuderinamas su Konstitucija.[⁴³] Šie konstituciniai imperatyvai nėra siejami vien su privalomuoju referendumu.
Nors Referendumo konstitucinis įstatymas skiria privalomuosius ir patariamuosius referendumus, abiem atvejais referendumas yra tiesioginio Tautos suverenios galios vykdymo forma. Todėl nėra konstitucinio pagrindo manyti, kad patariamajam referendumui galėtų būti teikiami tokie klausimai, kurie pagal Konstituciją negali būti priimti ar įgyvendinti. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas apeiti Konstitucijos nustatytus Konstitucijos keitimo ribojimus, leidžiant Tautos valiai teikti tokį Konstitucijos pakeitimą, kuris pagal pačią Konstituciją negalėtų būti priimtas. Toks aiškinimas reikštų, kad Konstitucijos keitimo apribojimų taikymas priklausytų ne nuo referendumui teikiamo sprendimo turinio, o vien nuo pasirinktos referendumo rūšies, nors Konstitucija tokio skirtumo nedaro. Tai paneigtų Konstitucijos viršenybės principą ir sudarytų prielaidas naudoti patariamąjį referendumą kaip priemonę inicijuoti Konstitucijai prieštaraujančius sprendimus. Vertinant patariamajam referendumui siūlomos Konstitucijos pataisos turinį, aktualūs šie iš Konstitucijos kylantys reikalavimai Konstitucijos pataisoms.
Pirma, darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse;
Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna[⁴⁴]. Antra, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis[⁴⁵]. Paminėtina, kad materialiųjų Konstitucijos keitimo ribojimų doktrina (angl. substantive limits on the amendment power arba constitutional unamendability) nėra vien Lietuvos konstitucinės teisės ypatumas. Lyginamosios konstitucinės teisės tyrimai[⁴⁶] rodo, kad materialieji Konstitucijos keitimo ribojimai šiandien yra pripažįstami kaip vienas iš šiuolaikinio konstitucionalizmo bruožų. Konstitucijos keitimo ribojimai suprantami kaip konstitucinės savisaugos (atsparumo) mechanizmas, saugantis demokratinę konstitucinę santvarką nuo jos pačios procedūrų panaudojimo jai panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje išvadoje, darytina išvada, kad Projektu Nr.
XVP-1322 siūloma Konstitucijos pataisa kelia abejonių dėl jos atitikties minėtiems Konstitucijos keitimo apribojimams. Pirma, siūlomu pakeitimu būtų iš esmės pakeista šiuo metu galiojantis konstitucinė šeimos samprata, ją susiaurinant – eliminuojant dalį faktinių šeimos santykių. Tokiu būdu būtų sukurta vidinė įtampa (nesuderinamumas) tarp naujosios Konstitucijos 38 straipsnio redakcijos ir kitų Konstitucijos nuostatų, kuriomis šiuo metu grindžiama konstitucinė šeimos samprata, inter alia, žmogaus orumo apsaugos (21 str. 2 ir 3 d.), teisės į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą (22 str. 1 ir 4 d.), asmenų lygiateisiškumo principo (29 straipsnis) ir valstybės pareigos saugoti bei globoti šeimą (38 str. 2 d.). Kitaip tariant, siūloma pataisa sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos, kaip vientiso ir darnaus akto, vidinę darną. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad šeimos gyvenimo apsauga Konstitucijoje nėra izoliuota vertybė. Ji yra neatsiejama nuo žmogaus orumo, privataus gyvenimo apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo. Todėl iš konstitucinės šeimos sampratos eliminuojant šeimas, susiformavusias ne santuokos pagrindu, kiltų rimtų abejonių dėl tokio reguliavimo suderinamumo su minėtais konstituciniais imperatyvais. Skirtingų lyčių poros, nusprendusios nesudaryti santuokos, būtų traktuojamos mažiau palankiai vien dėl pasirinktos šeimos santykių formos. Be to, tos pačios lyties poros būtų eliminuotos iš konstitucinės šeimos sampratos vien dėl jų seksualinės orientacijos. Atitinkamai siūlomas konstitucinis reguliavimas sudarytų prielaidas nevienodam asmenų traktavimui dėl pagrindų, kurie yra draudžiami pagal Konstitucijos 29 straipsnį. Antra, atsižvelgiant į pirmiau šioje išvadoje išdėstytus argumentus dėl Projekto Nr.
XVP-1322 nesuderinamumo su EŽTK ir ES teise, pažymėtina, kad siūloma Konstitucijos pataisa taip pat keltų rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su konstituciniu Lietuvos Respublikos įsipareigojimu laikytis tarptautinės ir ES teisės. Kadangi šios pareigos kyla iš pačios Konstitucijos, Konstitucijos pataisa negali būti naudojama joms paneigti (jeigu šių tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis). Trečia, siūlomas Konstitucijos pakeitimas galėtų kelti abejonių ir dėl jo suderinamumo su pamatinėmis konstiticinėmis vertybėmis – prigimtiniu žmogaus teisių pobūdžiu ir demokratija. Pagal Konstituciją tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine[⁴⁷]. Todėl Konstitucijos pataisa, kuria reikšmingai susiaurinama žmogaus teisių apsauga, paneigiama reikšmingos visuomenės dalies konstitucinių teisių apsauga, lygybė ir orumas, galėtų būti vertinama kaip nesuderinama su demokratinės valstybės samprata. Atskirai paminėtina, kad Projektas Nr. XVP-1322 kelia abejonių ir teisinio aiškumo, kuris yra vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų[⁴⁸], aspektu. Iš Seimo nutarimo projekto nėra pakankamai aišku, kokiu konkrečiu būdu būtų keičiamas Konstitucijos 38 straipsnis – ar siūloma pakeisti kurią nors jo dalį, ją išdėstant nauja redakcija, ar straipsnį papildyti nauja dalimi, ar kt. Todėl nėra iki galo aiški nei siūlomos Konstitucijos pataisos apimtis, nei jos santykis su galiojančiu Konstitucijos tekstu. Ši aplinkybė yra reikšminga, kadangi Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją referendumui gali būti teikiami tik aiškiai suformuluoti klausimai[⁴⁹]. Aplinkybė, kad iš Projekto Nr.
XVP-1322 nėra pakankamai aišku, kokiu konkrečiu būdu siūloma keisti Konstitucijos 38 straipsnį, apsunkina visapusišką siūlomos referendumo iniciatyvos vertinimą. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas Konstitucijos pakeitimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikties iš Konstitucijos kylantiems Konstitucijos keitimo reikalavimams. Atitinkamai kyla pagrįstų abejonių ir dėl paties Seimo nutarimo paskelbti tokio turinio patariamąjį referendumą atitikties Konstitucijai. Priešingas aiškinimas leistų patariamąjį referendumą naudoti kaip priemonę siekti pritarimo tokiam Konstitucijos pakeitimui, kuris pagal Konstituciją negalėtų būti priimtas ir įgyvendintas. II. Dėl pirmojo ir ketvirtojo klausimų Vertinant Seimo nutarimo projekto poveikį socialinei aplinkai ir teisinei sistemai, taip pat galimas jo teisines pasekmes, atkreiptinas dėmesys į šiuos aspektus. Pirma, Seimo inicijuojamas patariamasis referendumas yra reikšminga viešosios valdžios valios išraiškos forma, todėl jo socialinis poveikis gali pasireikšti dar iki bet kokių teisinių padarinių atsiradimo. Pats Seimo sprendimas referendumui teikti klausimą dėl tam tikrų šeimos santykių konstitucinės apsaugos susiaurinimo suponuoja, kad pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją pripažįstamų šeimos santykių konstitucinės apsaugos apimtis tampa daugumos apsisprendimo objektu. Didžiausią poveikį toks referendumas turėtų asmenims, kurių šeimos santykiai pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją yra pripažįstami šeima, tačiau pagal siūlomą konstitucinį reguliavimą nebebūtų laikomi patenkančiais į konstitucinę šeimos sampratą. Tokiomis aplinkybėmis šie asmenys referendumą galėtų suvokti kaip valstybės iniciatyvą iš naujo spręsti dėl jų šeimos santykių konstitucinės apsaugos, nors tokios apsaugos užtikrinimas pagal Konstituciją neturėtų priklausyti nuo daugumos valios.
Be to, įvertinus, kad patariamuoju referendumu būtų siekiama susiaurinti tam tikrų visuomenės grupių konstitucinę apsaugą, tokio referendumo inicijavimas galėtų sudaryti prielaidas didėti šių grupių socialinei atskirčiai, stigmatizacijai ir diskriminacinių nuostatų plitimui. Antra, net ir patariamasis referendumas, kuriame Tauta pareikštų pritarimą Projekte Nr. XVP-1322 siūlomam Konstitucijos pakeitimui, sukurtų lūkestį, kad referendumo rezultatai bus įgyvendinti formaliu Konstitucijos pakeitimo įstatymu. Kaip nurodyta Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, patariamajame referendume piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka. Tad praktikoje patariamojo referendumo rezultatai galėtų turėti įtaką tolesniam teisėkūros procesui ir sudaryti prielaidas inicijuoti Konstitucijos pataisą, kurios turinio suderinamumas su Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir ES teise kelia pagrįstų abejonių. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad demokratinėje teisinėje valstybėje teisėkūros procesas grindžiamas Konstitucijos viršenybės principu. Todėl teisėkūros iniciatyvos, įskaitant referendumų inicijavimą, turi būti vykdomos laikantis Konstitucijos ir negali būti naudojamos siekiant priimti reguliavimą, kurio suderinamumas su pačia Konstitucija kelia pagrįstų abejonių.
Priešingas požiūris galėtų kelti abejonių dėl teisinės valstybės principo laikymosi, sudaryti prielaidas instrumentalizuoti teisę tokiems tikslams, kurie yra nesuderinami su demokratinės teisinės valstybės samprata, ir mažinti visuomenės pasitikėjimą Konstitucija bei visa teisine sistema. Trečia, atsižvelgiant į šioje išvadoje išdėstytus argumentus, jeigu Seimo nutarimo projektas būtų priimtas, tai sudarytų prielaidas konstituciniams ginčams. Konstitucinės kontrolės objektu galėtų tapti tiek Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo, tiek, jeigu būtų priimtas, ir Konstitucijos pakeitimo įstatymas. Be to, priėmus siūlomą konstitucinį reguliavimą ir jį įgyvendinančius teisės aktus, galėtų kilti jų suderinamumo su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir ES teise klausimų, o tai sudarytų prielaidas konstatuoti Lietuvos laisva valia prisiimtų tarptautinių ir ES teisės įsipareigojimų pažeidimus. Apibendrinant darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas, atsižvelgiant į jo turinį, galėtų turėti neigiamą poveikį socialinei aplinkai ir teisės sistemai, sudaryti prielaidas konstituciniams ginčams, EŽTK ir ES acquis pažeidimams. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių.
Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 7. Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakultetas 2026-07-09
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsnio nuostatomis, 2026 m. gegužės 20 d. posėdyje nutarė prašyti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322, atsakant į šiuos klausimus:
surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 3.
patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: "Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?"
nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Neperžengdami savo kompetencijos ribų, toliau pateikiame atsakymus į užduotus klausimus. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvykus patariamajam referendumui, „pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁵⁰]. Kadangi patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. Tokį poveikį gali sukelti tik Seimo sprendimai, priimti apsvarsčius referendumo rezultatus. Netiesioginis referendumo poveikis teisinei sistemai gali pasireikšti tuo, kad jo rezultatai gali būti laikomi reikšminga aplinkybe aiškinant Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, nuostatų turinį, ypač Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Kadangi klausimas buvo pateiktas Teisės fakultetui, atsakydamas į jį fakultetas gali remtis tik teisės mokslams būdinga metodologija. Ši metodologija leidžia daryti išvadas dėl teisės normų egzistavimo ir jų turinio, teisinio reguliavimo poveikio bei pasekmių asmenų teisėms ir laisvėms, taip pat teisinei sistemai. Tačiau teisės mokslų metodologija neleidžia daryti pagrįstų išvadų apie galimą patariamojo referendumo poveikį socialinei aplinkai. Tam būtini empiriniai tyrimai, atliekami pasitelkiant kitų mokslo sričių metodologiją. 2.
neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? Į šį klausimą reikėtų atsakyti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir įsipareigojimus, kylančius iš narystės Europos Sąjungoje. Prieštaravimas tarptautiniams įsipareigojimams ar Europos Sąjungos teisės reikalavimams, priimant sprendimą skelbti patariamąjį referendumą siūlomu klausimu, galėtų kilti tuo atveju, jeigu pats sprendimas skelbti patariamąjį referendumą prieštarautų kuriam nors tarptautinės ar Europos Sąjungos teisės aktui arba jeigu juo būtų siekiama sukelti teisines pasekmes, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ar Europos Sąjungos teise. Lietuvos Respublika nėra prisiėmusi jokių tarptautinių įsipareigojimų, kurie savaime draustų piliečiams pareikšti savo valią patariamajame referendume. Kitaip tariant, formaliu požiūriu vertintinas klausimas yra tai, ar Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtinta galimybė skelbti patariamąjį referendumą pati savaime prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams ar Europos Sąjungos teisės įsipareigojimams. Kadangi tokių įsipareigojimų nėra žinoma, darytina išvada, kad pats patariamojo referendumo institutas neprieštarauja jokiems Lietuvos Respublikos prisiimtiems tarptautiniams ar Europos Sąjungos teisės įsipareigojimams. Kitas svarbus aspektas – ar įvykęs patariamasis referendumas gali sukelti tokias teisines pasekmes, kurios galėtų pažeisti kokį nors Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą ar Europos Sąjungos teisės reikalavimą? LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patariamojo referendumo įvykimo atveju „pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁵¹].
Tokiu būdu įvykusio patariamojo referendumo tiesioginė teisinė pasekmė yra Seimo pareiga svarstyti pareikštos valios įgyvendinimo klausimą. Nei patariamajame referendume pareikšta valia, nei šios valios įgyvendinimo klausimo svarstymas savaime nesukuria naujos teisės normos, kuri galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ar Europos Sąjungos teisei. Lietuvos Respublika nėra prisiėmusi jokių iš tarptautinės ar Europos Sąjungos teisės kylančių įsipareigojimų, kurie iš principo neleistų Seimui svarstyti tam tikrų klausimų. Todėl, vertinant formaliai, Seimo nutarimo surengti patariamąjį referendumą įgyvendinimas nesukeltų teisinių pasekmių, kurios pažeistų Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ar Europos Sąjungos teisę. Tačiau šį klausimą galima svarstyti ir kitu aspektu – ar šiuo referendumu siekiami tikslai prieštarauja arba gali prieštarauti Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir Europos Sąjungos teisei? Toks prieštaravimas galėtų kilti, jeigu Seimo nutarimu būtų, pavyzdžiui: raginama nevykdyti tarptautinės sutarties; paneigiamas Europos Sąjungos teisės aktų privalomumas; pažeidžiamos tarptautinėse sutartyse ir Europos Sąjungos pirminės teisės šaltiniuose įtvirtintos vertybės (žmogaus orumas, demokratija, teisinė valstybė, žmogaus teisės ir kt.); siekiama sukelti teisinius padarinius, nesuderinamus su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais.
Todėl, vertinant šiuo aspektu, svarbu įvertinti, ar nuostata, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, yra suderinama su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir Europos Sąjungos teisės reikalavimais. Referendumui siūloma nuostata yra susijusi su šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindais. Taip pat svarbu įvertinti, ar šie pagrindai neriboja ir neprieštarauja žmogaus teisėms, įtvirtintoms Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė: „Vyrams ir moterims, sulaukusiems santuokinio amžiaus, pripažįstama teisė tuoktis ir kurti šeimą“[⁵²]. Panaši nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“[⁵³]. Tuo tarpu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje „Teisė tuoktis ir kurti šeimą“ įtvirtinta nuostata, kad „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus“[⁵⁴]. Tiek Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos sukuria Lietuvos Respublikai pareigą užtikrinti, kad būtų gerbiama vyrų ir moterų teisė sudaryti santuoką ir kurti šeimą.
Tuo tarpu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija pripažindama pačia teisę tuoktis ir kurti šeimą nesieja šios teisės tik su vyro ir moters santuoka, bet palieka šios teisės įgyvendinimą palieka valstybių narių nacionalinės teisės reguliavimui. Visuose minėtuose tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtinama ir apibrėžiama ne tik teisė tuoktis, bet ir teisė kurti šeimą. Santuokos ir šeimos teisinių santykių atsiradimo neatsiejamą ryšį rodo ir LR CK 3.7 straipsnis „Santuokos samprata“, kuriame įtvirtinta, kad „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“[⁵⁵]. Tai rodo ne tik neatsiejamą santuokos ir šeimos teisinių santykių kūrimo ryšį, bet ir šios teisės ribas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimuose yra patvirtinę, kad nei iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nei iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos valstybėms nekyla pareiga teisę į santuoką taikyti ne tik vyrams ir moterims, bet ir tos pačios lyties poroms. Byloje Fedotova and Others v. Russia EŽTT nurodė, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 12 straipsnis (teisė tuoktis ir sukurti šeimą) negali būti aiškinami kaip nustatantys valstybėms pareigą suteikti tos pačios lyties poroms teisę sudaryti santuoką[⁵⁶]. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Coman ir kt. (C-673/16) nurodė, kad „Valstybės narės gali laisvai leisti arba neleisti tos pačios lyties asmenų santuokas“[⁵⁷].
Svarbu pažymėti, kad EŽTT, aiškindamas Europos žmogaus teisių konvenciją, nesieja ir netapatina valstybės pareigų, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), ir pareigų, kylančių iš Konvencijos 12 straipsnio (teisė sudaryti santuoką ir kurti šeimą). Byloje Fedotova and Others v. Russia EŽTT nurodė, kad „pagal iš Konvencijos 8 straipsnio kylančius pozityviuosius įsipareigojimus valstybės narės privalo nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį, kad tos pačios lyties porų santykiams būtų suteiktas tinkamas teisinis pripažinimas ir apsauga“[⁵⁸]. Tačiau tuo pat metu EŽTT nurodė, kad „Valstybėms suteikiama platesnė vertinimo laisvė nustatyti tos pačios lyties poroms prieinamo teisinio reguliavimo konkrečią formą, kuri nebūtinai turi būti santuoka <...> valstybėms suteikta diskrecija apima tiek teisinio pripažinimo formos pasirinkimą, tiek tos pačios lyties poroms suteikiamos teisinės apsaugos turinį“[⁵⁹]. Byloje Paradiso and Campanelli v. Italy EŽTT nurodė, kad iš Konvencijos 8 straipsnio negarantuojama teisė „sukurti šeimą“[⁶⁰]. Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę nesuponuoja pareigos nustatyti vienodą teisinį reguliavimą teisiniams santykiams, kylantiems iš santuokos, ir teisiniams santykiams, kylantiems iš šeimos gyvenimo nesudarius santuokos. Nors Lietuvos Respublika privalo užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą santuokos nesudariusiems asmenims, ši pareiga nereiškia, kad jiems turi būti suteikta savo forma ar turiniu tapati arba analogiška iš santuokos kylantiems teisiniams santykiams teisinė apsauga.
Pažymėtina, kad, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, toks teisinis reguliavimas savaime neužkirstų kelio valstybei vykdyti savo pozityviąją pareigą nustatyti teisinę apsaugą asmenims, gyvenantiems šeimos gyvenimą nesudarius santuokos, ar kitoms bendro gyvenimo formoms, grindžiamoms pastoviais tarpusavio įsipareigojimais. Taip pat pažymėtina, kad, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta minėta nuostata, nacionaliniame teisiniame reguliavime nustatytas iš vyro ir moters santuokos kylančių teisinių santykių ir iš bendro ar šeimos gyvenimo nesudarius santuokos kylančių teisinių santykių diferencijavimas savaime nepažeistų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl pagrįstai galima daryti šias išvadas:
Patariamajam referendumui siūloma nuostata negali būti traktuojama kaip raginimas nevykdyti tarptautinės sutarties. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nepaneigia privalomų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nepažeidžia žmogaus teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse ir jų autentišką aiškinimą formuojančioje kompetentingų tarptautinių teismų jurisprudencijoje. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nesukuria teisinių padarinių, nesuderinamų su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais. 3.
Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: "Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?" Konstitucinio Teismo doktrinoje yra suformuluoti keli reikalavimai, kurių turi būti laikomasi rengiant referendumą. Šio klausimo kontekste svarbiausi yra šie reikalavimai: referendumui teikiamas klausimas turi sudaryti prielaidas nustatyti tikrąją Tautos valią[⁶¹]; referendumui negali būti teikiami klausimai, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų[⁶²]. Dėl referendumui teikiamo klausimo atitikimo reikalavimui, jog teikiamas klausimas turi sudaryti prielaidas nustatyti tikrąją Tauto valią Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuuoti aiškiai, neklaidinančiai“[⁶³]. Taip pat yra nurodęs, kad
„balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir
pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos“[⁶⁴]. Referendumui teikiamas klausimas
„Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos
teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“ yra pakankamai aiškus, neapima kelių savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų ar įstatymų nuostatų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal minėtus kriterijus referendumui teikiamas klausimas neatitinka referendumui teikiamam klausimui keliamų reikalavimų. Dėl to ar referendumui keliamas klausimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų?
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad referendumui negali būti teikiami klausimai, kuriais būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų arba būtų pažeista Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darna[⁶⁵]. Šiuo atveju svarbus aspektas yra tai, kad nagrinėjamu atveju klausimas teikiamas ne privalomajam, o patariamajam referendumui. Įvykus patariamajam referendumui nėra priimamas įstatymas ar pakeičiama Konstitucijos nuostata. Įvykus patariamajam referendumui išreiškiama piliečių valia, kurios „įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁶⁶]. Tai reiškia, kad įvykus patariamajam referendumui savaime neatsiranda teisinių pasekmių, kurios galėtų būti nesuderinamos su materialiaisiais Konstitucijos keitimo apribojimais arba kurios de facto ar de jure pažeistų Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darną. Pažymėtina, kad, jeigu dėl patariamajame referendume išreikštos Tautos valios įgyvendinimo galėtų kilti pavojus, jog būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo reikalavimų ar pažeista Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darna, svarstant referendumo rezultatus Seime Seimo nariai turės į tai atsižvelgti ir ieškoti būdų, kaip suderinti Tautos pareikštą valią su Konstitucijos reikalavimais. Jeigu būtų neleidžiama rengti patariamojo referendumo vien dėl to, kad keliamas klausimas gali būti nesuderinamas su Konstitucijos keitimui taikomais reikalavimais, tai iš esmės reikštų, jog Tautos, kaip suvereno, valios pareiškimas gali būti ribojamas ir tais atvejais, kai šis valios pareiškimas nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių ir nesukuria naujų teisės normų.
Akivaizdu, kad toks ribojimas būtų nesuderinamas ne tik su pamatiniais demokratijos ir pliuralizmo principais, bet ir su Tautos, kaip suvereno, konstituciniu statusu. Toks ribojimas iš esmės susiaurintų tiek Tautos suverenitetą, tiek demokratiją ir sukurtų prielaidas Konstituciją tapatinti ne su Tautos valia, bet su Tautos valios kontrole. Nors, kaip jau buvo minėta, galimybės Tautai pareikšti valią patariamajame referendume ribojimas galėtų būti traktuojamas kaip esminis Tautos suvereniteto ir demokratijos suvaržymas, verta trumpai aptarti, ar pats patariamajam referendumui teikiamas klausimas gali būti laikomas nesuderinamu su materialiaisiais Konstitucijos keitimo apribojimais. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad pats siūlymas Konstitucijoje įtvirtinti kitokias nuostatas, kurios keistų galiojančias Konstitucijos nuostatas arba sudarytų prielaidas peržiūrėti iki šiol galiojusių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuotą nuoseklią konstitucinę doktriną, savaime negali būti laikomas prieštaravimu Konstitucijai. Jeigu būtų priešingai, pati Konstitucijos nuostata, kad Konstitucija gali būti keičiama, taptų iš esmės deklaratyvi. Akivaizdu, kad tai lygiai taip pat prieštarautų Konstitucijai, kaip ir joje įtvirtintų materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų nepaisymas. Dėl šios priežasties materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai negali būti tapatinami su konstitucine doktrina.
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis“[⁶⁷]. Nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu įvertinti, ar referendumui siūlomas klausimas yra susijęs su galimu prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio arba pačių prigimtinių žmogaus teisių pažeidimu. Siekiant atsakyti į šį klausimą, svarbu išsiaiškinti, kas yra prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis ir ar referendumui teikiamas klausimas gali būti susijęs su šio principo nepaisymu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad negalima aiškinti, esą bet kuri Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė ar laisvė yra prigimtinė vien dėl to, kad ji yra įtvirtinta Konstitucijoje. Tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas savaime nereiškia, kad yra pažeistas ir Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas[⁶⁸]. Atitinkamai, jeigu yra keičiamos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, kurios nėra prigimtinės, tai nereiškia, kad toks Konstitucijos keitimas paneigia prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „[p]rigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne“[⁶⁹]. Šis Konstitucinio Teismo paaiškinimas nurodo svarbų kriterijų, leidžiantį atskirti prigimtines teises nuo kitų Konstitucijoje ar įstatymuose įtvirtintų teisių.
Teisė yra prigimtinė, jeigu ji egzistuoja nepriklausomai nuo įstatymų leidėjo valios ir įstatymų leidėjas negali jos nepaisyti, nepažeisdamas pagrindiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų reikalavimų. Ir atitinkamai, jeigu įstatymų leidėjas turi diskreciją, nepažeisdamas pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų reikalavimų, nustatyti didesnę arba mažesnę tam tikrų teisių apimtį, tokios teisės nėra prigimtinės. Vyro ir moters teisė sudaryti santuoką (sukurti šeimos teisinius santykius[⁷⁰]) ir kartu sukurti šeimą yra prigimtinio pobūdžio. Valstybė negali šios teisės nepaisyti ar įstatymų leidėjo sprendimu jos siaurinti. Tačiau, remiantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija anksčiau cituotose bylose, valstybė turi diskreciją nuspręsti, ar ji įstatymų leidėjo sprendimu suteikia tos pačios lyties asmenims teisę į santuoką, ar ne. Taip pat ji turi diskreciją nuspręsti tiek dėl tos pačios lyties asmenų poroms suteikiamo „teisinio pripažinimo formos pasirinkimą, tiek tos pačios lyties poroms suteikiamos teisinės apsaugos turinį“[⁷¹]. Todėl tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos teisinius santykius, tapačius iš santuokos kylantiems šeimos teisiniams santykiams, nesuteikimas, taip pat skirtingos apimties teisinės apsaugos, palyginti su santuokoje esančiais asmenimis, suteikimas asmenims, gyvenantiems šeimos gyvenimą, tačiau nesudariusiems ar negalintiems sudaryti santuokos, negali būti laikomas prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, kad Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių taip, kaip jos suprantamos Konstitucinio Teismo doktrinoje, tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir juos aiškinančioje tarptautinių teismų jurisprudencijoje. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Kaip jau buvo minėta atsakant į pirmąjį klausimą, teisinė metodologija leidžia daryti išvadas dėl teisės normų egzistavimo ir jų turinio, teisinio reguliavimo poveikio bei pasekmių asmenų teisėms ir laisvėms, taip pat teisinei sistemai. Tačiau teisės mokslų metodologija neleidžia daryti pagrįstų išvadų apie galimą patariamojo referendumo poveikį socialinei aplinkai. Tam būtini empiriniai tyrimai, atliekami pasitelkiant itų mokslo sričių metodologiją. Todėl, neperžengiant savo kompetencijos ribų, galima tik apibendrintai konstatuoti, kad patariamasis referendumas pirmiausia sukeltų politines pasekmes – įpareigotų įstatymų leidėją svarstyti Tautos pareikštą valią ir ieškoti politinių bei teisinių jos įgyvendinimo sprendimų.
Be to, referendumo rezultatai būtų reikšminga aplinkybe aiškinant Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, turinį. Pritarti
pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto pasiūlymai ir sprendimas: 6.1. Pasiūlymai: nėra. 6.2. Sprendimas:
Teisės ir teisėtvarkos komitetui jį tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms komitetas pritarė. 2. pritarti komiteto išvadoms. 7. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 2, susilaikė – 1. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: J. Narkewicz. Komiteto pirmininkas (Parašas) Jaroslaw Narkewicz Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro patarėja Rasa Mačiulytė [1] KT akivaizdžiai neturėjo (ir negalėjo turėti) mintyje įvairius šeimos sampratos variantus: santuokinį šeimos modelį, kuris tik vienas „užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą ir visus kitus ne-santuokinius šeimos modelius, kurie tautos ir valstybės gyvybingumui bei istoriniam išlikimui būtų visiškai bereikšmiai. Šeimos instituto turinys, nepriklausomai nuo jo kilmės formos, pagal galimybes privalo tarnauti Konstitucijos 38 str.
I ir II dalyse apibrėžtoms funkcijoms (valstybės tęstinumui, žmonių kartų giminystės ryšiams) [2] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Referendumo įstatymas (2022 birželio 23 d.).https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=922b1d4000f511ed8fa7d02a65c371ad [3] Pagal Įstatymo 5 straipsnio
svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kuriuos spręsti referendumu siūlo ne mažiau kaip trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba teikia Seimas. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl kitų klausimų (išskyrus tuos, kurie yra nustatyti Konstitucijos 148 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat šio Įstatymo 2, 3 dalyse), įstatymų ar jų nuostatų, dėl kurių buvo sprendžiama privalomajame referendume, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą. [4] Pagal Konstituciją, inter alia jos
nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (inter alia nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai) (Konstitucinio Teismo 2025 balandžio 17 d. nutarimas).
W. (1926). The family as a unity of interacting personalities. The Family, 7, p. 3–9. [6] MURDOCK, G. P. (1949). Social structure. Iš: Vida Česnuitytė. Lietuvos šeima: sampratos ir praktikos. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2015, p. 58. [7] Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, 15.1 p. [8] KŪRIS, E. (2023). Doctrinal Experimenting with the Constitution in Lithuania: On the Structure of the Constitution, the Non-Amendability of Constitutional Provisions and the Legal Force of ‘Pre-Constitutional’ Acts, Review of Central and Eastern European Law, 48, p. 116. [9] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [10] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai. [11] KŪRIS, E. (2023). Doctrinal Experimenting with the Constitution in Lithuania: On the Structure of the Constitution, the Non-Amendability of Constitutional Provisions and the Legal Force of ‘Pre-Constitutional’ Acts, Review of Central and Eastern European Law, 48, p. 116–117. [12] Žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan ir kt. prieš Airiją, Nr. 16969/90. [13] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1997 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje X, Y ir Z prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 21830/93. [14] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14. [15] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14. [16] Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Coman ir kt., Nr. C-673/16. [17] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Parris, Nr. C-443/15. [18] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Wojewoda Mazowiecki, Nr.
C-713/23. [19] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Wojewoda Mazowiecki, Nr. C-713/23, 52 p. [20] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [21] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, 2.2 p. [22] JARAŠIŪNAS, E. (2025). „Demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos tarpusavio sąsajos klausimai konstitucinėje jurisprudencijoje.“ Jurisprudencija, 32(1), 11–12 p. [23] ŽALIMAS, D. (2018). „Konstitucijos viršenybės užtikrinimas: kai kurie Konstitucinio Teismo implicitinių įgaliojimų aspektai.“ Jurisprudencija, 25(1), p. 50. [24] SINKEVIČIUS, V. (2015). „Konstitucijos keitimo apribojimai?“ Jurisprudencija, 22(2), p. 216. [25] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [26] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-22-629/2021. Taip pat žr. BALTRIMAS, J. (2024). Referendumų leistinumo teisminės kontrolės santykis su tautos suverenitetu. Iš: Konstitucinė justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 12. [27] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas. [28] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas. [29] SINKEVIČIUS, V. (2015). „Konstitucijos keitimo apribojimai?“ Jurisprudencija, 22(2), p. 223–224. [30]Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/d88e8463275811f1aed4e578f20c50cc?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=6143b65a-2438-4daf-a782-e4b2ffa274fe >. [31] Žr. Konstitucijos 135 str. 1 d., 138 str. 3 d. [32] Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, 2019 m. balandžio 18 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimus. [33] žr.
LRKT 2025 m. balandžio 17 d., 2019 m. sausio 11 d. ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimus. [34] Šiais aspektais žr., pvz., EŽTT, 2023 m. sausio 17 d. sprendimą, Fedotova ir kiti prieš Rusiją; 2023 m. birželio 1 d. sprendimą, Maymulakhin ir Markiv v. Ukrainą, pareiškimo Nr. 75135/14; 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, Koilova ir Babulkova v. Bulgariją, pareiškimo Nr. 40209/20; 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą, Przybyszewska ir kt. prieš Lenkiją, pareiškimų Nr. 11454/17 ir kt.; 2025 m. vasario 27 d. sprendimą, Szypuła ir kt. v. Lenkiją, pareiškimų Nr. 78030/14 ir 23669/16; 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą, Andersen v. Lenkiją, pareiškimo Nr. 53662/20. [35] Šiais aspektais žr., pvz., 2023 m. sausio 17 d. sprendimą, Fedotova ir kiti prieš Rusiją; 2023 m. birželio 1 d. sprendimą, Maymulakhin ir Markiv v. Ukrainą. [36] Šiais aspektais žr. 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Europos Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [37] Šiais aspektais žr. 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Europos Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [38] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 64 p.; 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Mirin, C‑4/23, 63 p. [39] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 65 p.; 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, 50 p. [40] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 77 p.; 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, 69 p.; 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, 35 p. [41] Šiais aspektais žr.
Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [42] Šiais aspektais žr. pvz., LRKT 2014 m. liepos 11 d. nutarimą. [43] Ibid. [44] Šiais aspektais žr. LRKT 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus. [45] Šiais aspektais žr. LRKT 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus. [46] Žr. pvz., Tom Ginsburg, David Landau and Mila Versteeg. Comparative Constitutional Law and Politics: Analysis, Cases and Materials, Oxford University Press, 2025, 131-175 p.; Yaniv ROZNAI. Unconstitutional constitutional amendments: the limits of amendment powers. Oxford University Press, 2017; Silvia Suteu, Eternity clauses in democratic constitutionalism, Oxford, United Kingdom, 2021. [47] Žr., pvz., LRKT 2024 m. kovo 14 d. išvadą Nr. KT24-I1/2024. [48] Žr., pvz., LRKT 2019 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. KT8-N2/2019 [49] Žr., pvz., LRKT 2014 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. KT36-N10/2014. [50] Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas (TAR, 2022-07-11, Nr. 2022-15209) [51] Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas. [52] Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1966 m. gruodžio
[53] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950 m. lapkričio 4 d. (Žin., 1995, Nr. 40-987) [54] Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 202, 2016 6 7, p. 389–405) [55] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Žin., 2000, Nr. 74-2262) [56] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos.
Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 165, 17 January 2023 [57] Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje C-673/16, Coman ir kt., ECLI:EU:C:2018:385, 37 punktas. [58] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 178, 17 January 2023 [59] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 188, 17 January 2023 [60] Paradiso and Campanelli v. Italy [GC], no. 25358/12, § 141, 24 January 2017. [61] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [62] Ten pat. [63] Konstitucinis Teismo
[64] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [65] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [66] LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 str. 2 d. [67] Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas [68] Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas [69] Ten pat. [70] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.7 str. [71] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 188, 17 January 2023
KOMITETO IŠVADA dėl Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto (patikslinta) Atspausdinta iš e-seimas.lrs.lt
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Jaroslaw Narkiewicz, komiteto pirmininko pavaduotojas Tadas Sadauskis, komiteto nariai: Tadas Barauskas, Domas Griškevičius, Ričardas Juška, Saulius Luščikas, Audrius Petrošius, Valdas Rakutis, Vitalijus Šeršniovas, Violeta Turauskaitė. Komiteto biuras: vedėja Kristina Šimkutė, patarėjos: Aušra Balčiūnaitytė, Rasa Mačiulytė, Dalia Masaitienė, Deimantė Pukytė, padėjėja Vilma Keidūnė. Kviestieji asmenys: Teisingumo viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto prodekanas Vygantas Malinauskas, Vilniaus universiteto docentas Donatas Murauskas, Europos Parlamento narys Dainius Žalimas. Seimo nariai: Ligita Girskienė, Vytautas Sinica. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos teisės departamentas 2026-04-03 * Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1.
straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, siekiant įgyvendinti Seimo narių grupės teisę inicijuoti referendumo paskelbimą, nepakanka pateikti Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto – toks Seimo nutarimo projektas Seimui turi būti pateikiamas kartu su Seimo narių grupės siūlymu paskelbti referendumą; šiame siūlyme turi būti nurodyta referendumo rūšis, referendumui siūlomo sprendimo tekstas, siūlymas turi būti pasirašytas jį teikiančių Seimo narių. Pritarti
straipsniais teikiamą siūlymą paskelbti patariamąjį referendumą, kuriame piliečiai galėtų pareikšti valią dėl pritarimo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimui, nustatant, kad „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, pažymėtini keli abejonių keliantys šio siūlymo aspektai. 2.1. Svarstant šį siūlymą pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kad iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, ir į tai, kad Konstitucija gali būti keičiama tik paisant iš jos pačios kylančių reikalavimų, kuriuos lemia Konstitucijos samprata, prigimtis ir paskirtis.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos
„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatuota, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos
„aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje; iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas, be kita ko, siūloma Konstitucijos pataisa, neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Reikalavimas, kad referendumui teikiamas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 1 punkte).
Aiškindamas konstitucinius reikalavimus Konstitucijos keitimui, Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose yra pažymėjęs, jog darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių;
Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Šiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus: materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.
Be kitų iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų, skirtų universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija ir valstybė, ginti ir šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti, Konstitucinis Teismas šiuose nutarimuose yra tiesiogiai nurodęs šiuos: pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai; pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.
Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžta, kad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu, taigi pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Konstitucinio Teismo formuojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstitucinė šeimos samprata yra atskleista Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, kuriomis užtikrinta šeimos apsauga, aiškinant ne izoliuotai, o sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, jose įtvirtintomis vertybėmis.
Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos; Konstitucijoje yra įtvirtinta svarbiausių Tautos vertybių sistema; konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas (žr, 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2019 m. vasario 15 d. nutarimą).
Taigi, oficialiai aiškindamas Konstituciją bylose, kuriose buvo aktualūs šeimos, kaip konstitucinės vertybės, sampratos ir apsaugos klausimai, ir konstatuodamas iš Konstitucijos kylančią valstybės pareigą saugoti ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, Konstitucinis Teismas rėmėsi ne tik Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalimis, bet ir jos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, kuriose įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, 22 straipsnio 1, 4 dalimis, kuriomis užtikrinta žmogaus teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, 29 straipsniu, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas, taip pat 135 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas (principas pacta sunt servanda), neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo ir atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, suponuojančio atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją, ir Konstituciniame akte
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtintu visateisio
Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvu, iš kurio kyla konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (žr. 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. ir kiti nutarimai).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas ir konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus lemia, kad konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinės teisės aktus, be kita ko, ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), taip pat į Europos Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šeimos apsauga (Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją; 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d.,
Teismo jurisprudenciją, Konvencijos 8 straipsnyje, kuriuo užtikrinama asmens teisė į pagarbą jo privačiam ir šeimos gyvenimui, vartojama sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir gali apimti de facto šeimos ryšius, kai asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos; pagal Konvencijos
lyties asmenų porų, gyvenančių sudarius stabilią de facto partnerystę, teisė į jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šeimos gyvenimo samprata apima ne tik tėvų (susituokusių arba nesusituokusių) santykius su vaikais, bet ir kitų asmenų, pavyzdžiui, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, ryšius; teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti; tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo.
Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje, priimtas vykdant referendume pareikštą piliečių valią ir reiškiant įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo (šio Konstitucinio akto preambulė). Europos Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises (Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis).
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Europos Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ši teisė suteikiama ir Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, kuriais laikomi: sutuoktinis; partneris, su kuriuo sudaryta registruota partnerystė, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė (į kurią Europos Sąjungos pilietis atvyksta pasinaudodamas savo laisvo judėjimo ir gyvenimo teise) traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai, arba išlaikytiniai; piliečio ir sutuoktinio ar partnerio išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat ir registruotą partnerystę tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, be kita ko, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui užtikrinti.
Konstitucinio Teismo
„Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ kyla Lietuvos valstybės
pareiga įtvirtinti teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti; Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, pagrįstą sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu, atsižvelgus ir į tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi, yra konstatavęs, kad:
Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (2025 m. balandžio 17 d. nutarimas);
Konstitucijoje siūloma paskelbti referendumą ir pagal kurią „šeimos teisiniai santykiai kiltų tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, negali paneigti socialinės tikrovės, kurioje egzistuoja kur kas įvairesni de facto šeimos santykiai, ir iš Konstitucijos, joje įtvirtintos vertybių sistemos, kylančios valstybės pareigos užtikrinti visų šeimų, atitinkančių konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą.
Ši nuostata, reiškianti, kad kitais nei vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės pagrindais susikūrusios šeimos turėtų būti teisiškai nepripažįstamos ir nesaugomos, įtvirtinus ją Konstitucijoje, ne pakeistų konstitucinę šeimos sampratą ir padarytų nebeaktualią oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, suformuotą sistemiškai aiškinant daugelį Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių, o pažeistų, suardytų Konstitucijos vidinę darną. Projekte numatytu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma pagarbos žmogaus orumui, jo privačiam ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio; be to, šis pakeitimas akivaizdžiai neatitiktų Lietuvos Respublikos pagal tarptautinę teisę prisiimtų ir iš narystės Europos Sąjungoje kylančių įsipareigojimų, taigi juo kartu būtų pažeistas ir konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas bei konstitucinis Lietuvos Respublikos įsipareigojimas tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Vadinasi, šiuo socialinę tikrovę ignoruojančiu Konstitucijos pakeitimu būtų nepaisoma iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo keičiant Konstituciją nepažeisti jos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos.
Todėl projektas, kuriuo siūloma paskelbti patariamąjį referendumą dėl pritarimo tokiam Konstitucijos pakeitimui, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų jos keitimo apribojimų ir būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna, kelia rimtų abejonių dėl atitikties konstituciniams teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principams. 2.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią, todėl referendumui teikiami klausimai turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstituciniame įstatyme (7 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Dėl projekto 3 straipsnyje siūlomo referendumui pateikti klausimo atitikties šiam reikalavimui taip pat kyla abejonių. Projekte numatytas ne privalomasis referendumas, kuriame būtų balsuojama dėl konkretaus Konstitucijos pakeitimo įstatymo priėmimo ir piliečių dėl jo pareikšta valia turėtų sprendžiamąją galią, o patariamasis referendumas, kuriam siūlomas pateikti klausimas –
„Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos
teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“ – suformuluotas taip, kad iš jo neaišku, koks būtent Konstitucijos pakeitimas ateityje būtų (galėtų būti) inicijuotas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame klausime nenurodytas net Konstitucijos 38 straipsnis, taigi iš paties klausimo negalima vienareikšmiškai suprasti, kad klausiama dėl pritarimo būtent šio straipsnio pakeitimui; juolab neaišku, kaip tiksliai tas pakeitimas galėtų būti atliktas – ar Konstitucijos 38 straipsnis būtų papildytas projekte nurodyta nuostata, ar ji būtų nustatyta vietoj kurių nors galiojančių šio straipsnio nuostatų, ar projekte pateikta apskritai ne konkreti nuostata, o Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo idėjos esmė. Siekiant sudaryti prielaidas per patariamąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo nustatyti tikrąją Tautos valią, referendumui pateikti siūlomas klausimas turėtų būtų išdėstytas taip, kad jame būtų vienareikšmiškai nurodytas tikslus ketinamo Seime svarstyti Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto turinys (tekstas); referendumui pateikus netiksliai, abstrakčiai suformuluotą klausimą, tikrąja Tautos valia dėl būsimo Konstitucijos pakeitimo būtų pagrindo abejoti. Kita vertus, patariamojo referendumo tokiu klausimu, kuris pagal Konstituciją gali būti sprendžiamas referendumu, paskirtis ir prasmė apskritai yra neaiški. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad referendumas yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, taigi referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra privalomi; tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Aiškindamas, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, spręstinais referendumu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu klausimu, be kitų, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario
Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, manytina, jog referendumo konstitucinio instituto logika yra ta, kad referendumas, kaip Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, turėtų būti skelbiamas svarbiausiems Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimams spręsti, t. y. privalomąją ir valstybės institucijas saistančią galią turintiems sprendimams tais klausimais priimti, o patariamajame referendume Tauta galėtų pareikšti valią tais klausimais, kurie pagal Konstituciją yra priskirti išimtinei Seimo ar kitų valstybės valdžios institucijų kompetencijai ir referendumu negali būti sprendžiami (pavyzdžiui, nurodytieji Konstitucijos 10 straipsnio 2 dalyje, 67 straipsnio 14, 15 punktuose, 69 straipsnio 3 dalyje ir kt.). Organizuojant patariamąjį referendumą klausimu, kurį referendumu galima spręsti, mūsų nuomone, būtų iškreipiama referendumo konstitucinė paskirtis ir esmė. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 3. Seimo kanceliarijos teisės departamentas 2026-04-032 3.
Projekto 2 straipsnyje siūloma nustatyti, kad referendumas būtų vykdomas kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais. Atkreiptinas dėmesys į kelis diskutuotinus šios nuostatos aspektus. 3.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas suponuoja Seimo pareigą nutarime paskelbti referendumą nustatyti referendumo datą. Šis iš Konstitucijos kylantis reikalavimas nustatytas ir Referendumo konstitucinio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį referendumo vykdymo data yra tam tikrais terminais susieta su Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo, kuriam įsigaliojus prasideda referendumo agitacijos kampanija, priėmimo diena. Taigi referendumas negali būti skelbiamas kartu nenustatant tikslios jo vykdymo datos. Todėl, mūsų vertinimu, kol Seimas nepaskelbė savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų ir nenustatė konkrečios jų datos, tą pačią dieną su šiais rinkimais vykdytinas referendumas taip pat negali būti paskelbtas, nes projekte numatytas jo vykdymo laikas – kartu su 2027 metais vyksiančiais savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimais – nėra tiksli referendumo data. 3.2. Nors pagal Referendumo konstitucinį įstatymą referendumas gali būti vykdomas kartu su bet kuriais rinkimais, atkreiptinas dėmesys į tai, kad balsuoti referendume ir savivaldybių tarybų bei savivaldybių merų rinkimuose turi teisę skirtingos asmenų grupės: pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį teisę dalyvauti referendume turi Lietuvos Respublikos piliečiai, o pagal Rinkimų kodekso 8 straipsnio 2 dalį teisę rinkti savivaldybės tarybos narius ir savivaldybės merą turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai.
Šis balsuojančiųjų skirtumas lemtų, kad organizuoti ir vykdyti referendumą kartu su savivaldos institucijų rinkimais būtų sudėtingiau nei su kitais rinkimais, be kita ko, dėl to, kad referendume turėtų teisę balsuoti kitose valstybėse esantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nedalyvautų savivaldos institucijų rinkimuose. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti ne privalomąjį, o patariamąjį referendumą, kuriame pareikšta Tautos valia turėtų tik patariamąją reikšmę, vadovaujantis konstituciniu atsakingo valdymo principu įvertintinas tikslingumas vykdyti tokį referendumą būtent kartu su savivaldos institucijų rinkimais, kuriuos pačius savaime organizuoti yra sudėtingiausia. 3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame projekto straipsnyje reikėtų pataisyti žodį „pratariamasis“, o prieš žodį „merų“ – įrašyti žodį „savivaldybių“, atsižvelgiant į Konstitucijoje, Rinkimų kodekse ir Vietos savivaldos įstatyme nustatytą oficialų šių pareigų pavadinimą. Pritarti Šiuo metu Seime svarstomas Seimo nutarimo „Dėl 2027 metų Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų paskelbimo“ projektas Nr. XVP-1798, kuriame nustatoma savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimų data 2027 m. kovo 7 d. Nutarimas įsigalios 2026 m. spalio 7 d.
Pritarus referendumo organizavimui, Vyriausioji rinkimų komisija tam tikrose vietose (pvz. įvertinant tai, kad užsienyje nebalsuojama savivaldos rinkimuose, bet būtų balsuojama dėl referendumo) turėtų organizuoti balsavimą. 4. Seimo kanceliarijos teisės departamentas
siūloma nustatyti, kad piliečio valią dėl referendumui pateikto klausimo išreiškiantis atsakymas būtų paliekamas neišbrauktas. Pažymėtina, kad Referendumo konstituciniame įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta, kaip turi būti pildomi referendumo biuleteniai, vis dėlto iš šio įstatymo 29 straipsnio
būti „pažymimi“, o ne „išbraukiami“ ar „paliekami neišbraukti“, taigi iš esmės galima suprasti, kad turėtų būti pažymimas atsakymo variantas, kuriam pritariama, o ne priešingai. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 9 punktą ir 26 straipsnį referendumo biuletenių formas, prireikus – ir pildymo pavyzdžius, nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Atsižvelgiant į Referendumo konstitucinio įstatymo 20 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimas referendumui vyksta, referendumas organizuojamas ir vykdomas vadovaujantis Rinkimų kodekse nustatyta rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Rinkimų kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktą rinkimų biuletenyje pažymimas kandidatas arba kandidatų sąrašas, už kurį balsuojama. Taigi projektu teikiamas siūlymas Seimo nutarimu nustatyti referendumo biuletenio žymėjimą neatitinka konstitucinių įstatymų nuostatų ir vertintinas kaip siūlymas Seimui įsiterpti į Vyriausiosios rinkimų komisijos kompetencijos sritį. Pritarti
2026-04-034 5.
Referendumo konstitucinio įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, pagal kurią Seimas, skelbdamas ar paskelbęs privalomąjį referendumą, atsižvelgdamas į referendumui teikiamo sprendimo svarbą, gali pavesti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai (įgaliotoms institucijoms) valstybės biudžeto lėšomis referendumo agitacijos laikotarpiu informuoti visuomenę apie spręsti referendumu teikiamo klausimo svarbą Valstybės ir Tautos gyvenimui, taikytina tik privalomajam, o ne patariamajam referendumui. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma paskelbti patariamąjį referendumą, nustatyti projekto 4 straipsnyje numatyto pavedimo nėra teisinio pagrindo. Spręsti pagrindiniame komitete
3Piliečių, asociacijų,
politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Dainius Žalimas Europos Parlamento narys 2026-04-16 * Vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje išrinktų Europos Parlamento narių statuso ir darbo sąlygų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suteikiančiu teisę Europos Parlamento nariams dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose patariamojo balso teise bei žodžiu ir raštu teikti pastabas ir pasiūlymus, kreipiuosi į Jus teikdamas toliau nurodytas pastabas ir prašymus dėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomo Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 (toliau – ir Seimo nutarimo projektas Nr. XVP-1322). Seimas 2026 m. balandžio 9 d. paskyrė Teisės ir teisėtvarkos komitetą pagrindiniu komitetu, o Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetą papildomu komitetu, turinčiais svarstyti Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322. Seimo nutarimo projektu Nr.
Seimo nutarimo projektu Nr. XVP-1322, be kita ko, siekiama paskelbti patariamąjį referendumą piliečių valiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo pareikšti (1 straipsnis), pateikiant šiam referendumui klausimą, ar piliečiai pritaria, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės (2 straipsnis). Įvertinus Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322, darytina išvada, kad kyla rimtų abejonių dėl jo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimais, be kita ko, kylantiems iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK), ir Europos Sąjungos acquis. Kaip teisingai pažymėta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje, iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimuose yra išsamiai atskleidęs Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto, sampratą ir iš jos kylančius Konstitucijos keitimo ribojimus. Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 svarstymo kontekste pirmiausia aktualūs šie iš Konstitucijos kylantys jos keitimo ribojimai: pirma, negali būti teikiamos, svarstomos ir priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios pažeistų Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darną ar sukurtų tokią situaciją, kurioje viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų; antra, apskritai negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, paneigiančios pamatines konstitucines vertybes – prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ir valstybės nepriklausomybę.
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos nuostatas, inter alia, Konstitucijos 38 straipsnį, ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, yra konstatavęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti sutapatinama vien su santuoka, bet yra apibrėžiama santykių turiniu – šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais, taip pat savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Ši samprata yra neutrali lyties atžvilgiu, o visos šeimos, atitinkančios šiuos santykių turiniu grindžiamus kriterijus, turi būti saugomos ir ginamos (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d. ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimus). Akcentuotina, kad ši konstitucinė doktrina yra grindžiama ne izoliuotu Konstitucijos 38 straipsnio aiškinimu, bet sisteminiu visų Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių, inter alia žmogaus orumo, lygybės, privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, aiškinimu, taip pat ji suformuota, laikantis konstitucinio pagarbos tarptautinei teises principo, t. y. atsižvelgiant į tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 turiniu iš esmės siūlomas Konstitucijos pakeitimas negali būti vertinamas kaip konstitucinės šeimos sampratos tikslinimas.
Priešingai, jo tikslas – įtvirtinti tokį konstitucinį reguliavimą, kuris sukurtų akivaizdžią vidinę koliziją pačioje Konstitucijoje, priešpriešinant vieną jos nuostatą kitoms ir paneigiant Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių vertybių darną, inter alia konstitucinius žmogaus orumo, asmenų lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, taip pat konstitucinę teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šiame kontekste būtina išskirti ir išsamiau įvertinti šiuos esminius aspektus. Pirma, Seimo nutarimo projektu Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas yra tiesiogiai susijęs su demokratija ir prigimtinėmis žmogaus teisėmis bei jų užtikrinimu. Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija; tik gerbianti kiekvieno žmogaus orumą ir žmogaus teises valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. išvadą, 2019 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. sausio 11 d. nutarimus). Nuo pagarbos kiekvieno žmogaus orumui yra neatsiejamas asmenų tarpusavio pakantumas ir tolerancija (Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada). Valstybė turi užtikrinti, kad visa visuomenė būtų apsaugota nuo tokių veiksmų, kuriais mažinamas tarpusavio pakantumas ir tolerancija, inter alia, kurstant diskriminaciją (Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada). Taigi, būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra, inter alia, prigimtinių žmogaus teisių pripažinimas ir veiksmingas jų užtikrinimas. Todėl prigimtinių žmogaus teisių paneigimas neišvengiamai reikštų ir demokratinės valstybės pagrindų paneigimą. Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis reiškia, kad šios teisės nėra suteikiamos valstybės ir negali būti nei paneigiamos, nei eliminuojamos politinės daugumos valia, be kita ko, referendumu.
Todėl toks Konstitucijos pakeitimas, kuriuo būtų siekiama paneigti dalies asmenų prigimtines žmogaus teises, įskaitant teisę į orumą, lygiateisiškumą ir privataus bei šeimos gyvenimo gerbimą, reikštų paties prigimtinių žmogaus teisių pobūdžio paneigimą. Vadinasi, Seimo nutarimo projektas Nr. XVP-1322 sudarytų prielaidas pažeisti ne tik atskirų Konstitucijos nuostatų darną, bet ir paneigti pačias pamatines konstitucines vertybes, t. y. demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių pobūdį. Kaip minėta, Konstitucija draudžia priimti tokias Konstitucijos pataisas, kurios paneigia pamatines konstitucines vertybes, inter alia, demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį. Taigi, šiuo aspektu Seimo nutarime Nr. XVP-1322 formuluojamas klausimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Antra, Konstitucija, inter alia, konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas reikalauja laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, be kita ko, EŽTK. Ratifikavusi EŽTK, Lietuva įsipareigojo kiekvienam jos jurisdikcijai priklausiančiam asmeniui garantuoti visas EŽTK apibrėžtas teises bei laisves (žr. 1 str.). Šiame kontekste ypač akcentuotina teisė į pagarbą asmens privačiam ir šeimos gyvenimui, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje.
Aiškindamas šią teisę, EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad šeimos gyvenimas iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo artimų asmeninių ryšių egzistavimo; šeimos sąvoka apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir kitus de facto „šeiminius ryšius“, pavyzdžiui, kai asmenys gyvena kartu nesusituokę; iš EŽTK 8 straipsnio valstybei kyla pozityvios pareigos nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį tos pačios lyties poroms užtikrinti tinkamą jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą (plačiau žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio
pažymėjo EŽTT, toks EŽTK aiškinimas grindžiamas siekiu užtikrinti veiksmingą homoseksualių asmenų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Jis taip pat atitinka EŽTK puoselėjamas
„demokratinės visuomenės“ vertybes, tarp kurių svarbiausios yra pliuralizmas
ir tolerancija. Šiuo aspektu EŽTK pabrėžė, kad bet koks EŽTK garantuojamų teisių ir laisvių aiškinimas turi būti suderintas su bendrąja EŽTK dvasia, kuri yra skirta išlaikyti ir puoselėti „demokratinės visuomenės“ idealus ir vertybes. EŽTT vertimu, galimybė tos pačios lyties poroms užtikrinti teisinį pripažinimą ir apsaugą neabejotinai prisideda prie šių idealų ir vertybių įgyvendinimo, nes toks pripažinimas suteikia tokioms poroms legitimumą ir skatina jų įtrauktį į visuomenę, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. EŽTT pabrėžė, kad demokratinė visuomenė atmeta bet kokią stigmatizaciją dėl seksualinės orientacijos ; EŽTK yra grindžiama reikalavimu vienodai gerbti kiekvieno asmens orumą ir pripažinti įvairovę kaip esminį demokratinės visuomenės pagrindą (plačiau žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio 17 d. sprendimas, Didžioji kolegija, Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439).
40792/10, 30538/14 ir 43439). Atitinkamai, EŽTT jau ne viename sprendime yra konstatavęs, kad tos pačios lyties asmenų santykių teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimas valstybėje yra teisės į privataus ir šeimos gyvenimą (EŽTK 8 straipsnio) pažeidimas (žr., pvz., EŽTT, Fedotova ir kt. v. rusija, 2023 m. sausio 17 d. sprendimas, Didžioji kolegija, Nr. 40792/10, 30538/14 ir 43439; Przybyszewska ir kiti v. Lenkiją, 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimas, Nr. 11454/17 ir kiti). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Seimo nutarimo projekte Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas pagal turinį prieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, pirmiausia EŽTK, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu jis neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Trečia, Konstitucija, inter alia, konstitucinis pagarbos tarptautinei teises principas ir Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, reikalauja laikytis ES acquis. Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje įtvirtina, kad Sąjunga yra grindžiama šiomis fundamentaliomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė. Šios fundamentalios vertybės apibrėžtos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje: jos 7 straipsnis užtikrina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas diskriminuoti, inter alia, dėl seksualinės orientacijos. Šis draudimas yra bendrasis ES teisės principas, turintis privalomą pobūdį valstybėms narėms (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas (Didžioji kolegija) byloje C‑713/23). Atkreiptinas dėmesys, kad ESTT jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą ES teisių įgyvendinimą.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, o pagal Direktyvą 2004/38/EB ši teisė apima ir šeimos narius. Pagal ESTT jurisprudenciją, valstybių narių piliečiams pagal Sąjungos teisę pripažįstamos teisės taip pat apima teisę gyventi įprastą šeimos gyvenimą kartu su savo šeimos nariais, įskaitant sutuoktinį, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, tiek savo pilietybės valstybėje narėje, grįžus į ją. ESTT yra konstatavęs ir tai, kad sąvoka „šeimos gyvenimas“ suprantama kaip ir EŽTT jurisprudencijoje, t. y. ji gali apimti homoseksualios poros santykius lygiai taip pat, kaip ji apima skirtingų lyčių poros santykius (šiais aspektais žr., pvz., ESTT,
jurisprudencijoje pabrėžia, kad valstybės narės negali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje ES piliečio sudarytos santuokos su tos pačios lyties asmeniu vien dėl to, kad tokia santuoka nėra numatyti nacionalinėje teisėje, jei toks atsisakymas paneigtų Sąjungos teisės suteikiamas teises, inter alia teisę laisvai judėti ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Atitinkamai, valstybė narė, kuri neleidžia sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokos, privalo nustatyti tinkamas procedūras, kad tokia santuoka būtų pripažinta, jeigu ją pagal priimančiosios valstybės narės teisę sudarė du Sąjungos piliečiai, naudodamiesi teise laisvai judėti ir apsigyventi šalyje (šiais aspektais žr., pvz., ESTT, 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas (Didžioji kolegija) byloje C‑713/23). Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad Seimo nutarimo projektu Nr.
XVP-1322 iš esmės siūlomas Konstitucijos pakeitimas, kuriuo būtų siekiama konstituciškai eliminuoti tam tikrų šeimos santykių teisinį pripažinimą vien dėl juos sudarančių asmenų seksualinės orientacijos ar pasirinktos šeimos santykių pripažinimo formos, akivaizdžiai prieštarautų Europos Sąjungos teisėje įtvirtintiems nediskriminavimo, žmogaus orumo ir privataus bei šeimos gyvenimo gerbimo imperatyvams ir atitinkamai sudarytų prielaidas pažeisti iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylančius įsipareigojimus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Seimo nutarimo projekte Nr. XVP-1322 teikiamas klausimas pagal turinį prieštarauja iš ES narystės kylantiems įsipareigojimams, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu jis neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos konstituciniai reikalavimai, taikytini referendumams ir konstitucinėms pataisoms, nėra išskirtiniai – jie atitinka šioje srityje pripažintus Europos standartus. Venecijos komisija, apibrėždama Europos standartus dėl referendumų organizavimo, yra aiškiai pažymėjusi, kad referendumui pateikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei, Europos Tarybos fundamentaliems principams (demokratijai, žmogaus teisėms ir teisės viršenybės principui) ar narystės Europos Taryboje sąlygoms. Be to, referendumui pateikiami tekstai turi atitikti visas aukštesnės galios teisės normas (normų hierarchijos principą). Ketvirta, abejonių kelia pats Seimo nutarimo projekto Nr. XVP-1322 ir juo siūlomo patariamojo referendumo tikslas. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją klausimas, kuris savo turiniu prieštarauja Konstitucijai, apskritai negali būti teisėtai teikiamas spręsti Tautai, priimamas ir įgyvendinimas. Todėl tokio klausimo „perkėlimas“ į patariamąjį referendumą klaidina visuomenę.
Jis sudaro įspūdį (iliuziją), kad visuomenė gali spręsti klausimą, nors iš tikrųjų toks patariamasis referendumas negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Taigi, toks patariamasis referendumas neturi jokios realios teisinės prasmės ir gali būti vertinamas tik kaip manipuliavimo visuomene priemonė, kurstanti diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje išrinktų Europos Parlamento narių statuso ir darbo sąlygų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalimi, prašau Teisės ir teisėkūros komiteto priimti sprendimą atmesti Seimo nutarimo projektą Nr. XVP-1322 kaip nesuderinamą su Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautine ir Europos Sąjungos teise. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 2. Lietuvos žmogaus teisių asociacija 2026-05-28 Teisės ir teisėtvarkos komitete numatoma svarstyti Seimo nutarimo projektą „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ atitikties Konstitucijai.
ŽMOGAUS TEISIŲ ASOCIACIJOS vardu norėtume pareikšti savo argumentus dėl patariamajam referendumui teikiamo klausimo atitikties Konstitucinio Teismo (toliau KT) suformuluotai konstitucinei šeimos sampratai, o taip pat pagrįsti, kad KT 2025 balandžio 17 d. nutarime (Nr. KT21/2025) suformulavo tik užduotį Seimui pakeisti ir papildyti Konstituciją taip, kad į šeimos sampratą būtų integruotos ir nesusituokusios skirtingų lyčių ar tos pačios lyties poros. I. Pastabos dėl referendumui teikiamo klausimo visų nuostatų neprieštaravimo Konstitucinio Teismo suformuluotai konstitucinei šeimos sampratai. Konstitucijos
skirtingų biologinių lyčių (vyro ir moters) sąjunga (santuoka), kurioje auga ir auklėjami vaikai, kurioje vyras atlieka „tėvo“ socialinį vaidmenį, o moteris „mamos“ socialinį vaidmenį. KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime (NR. X-1569) suformulavo esmines konstitucinės šeimos sampratos nuostatas, kurios visos iki šiol turi teisinę galią. Nutarimo II dalies 15.1 punkto I ir II pastraipose KT pažymėjo: „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose...
Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą...Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Tokiu būdu KT iš esmės konstatavo, kad pagal „konstitucinę šeimos sampratą“, nepriklausomai nuo šeimos kilmės formos (santuoka ar kitu būdu) Konstitucija šeimos institutui priskiria du principinius požymius: 1.Šeima atlieka Tautos ir valstybės gyvybingumo bei istorinio išlikimo vaidmenį. 2. Šeimos narius jungia motinystės, tėvystės ir vaikystės santykiai, kas reiškia, kad vyrą ir moterį per jų vaikus sieja giminystės ryšys .[¹] Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarimo (Nr.
KT3-N1/2019) 32.5 punkte konstatavo, kad „konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu.“ Šį KT apibrėžtą konstitucinės šeimos sampratos bruožą sistemiškai (koherentiškai) vertinant kartu su aukščiau paminėtais principiniais konstituciniais reikalavimais šeimos institutui, yra visiškai pakankamas pagrindas teigti, kad KT savo teze “šeima yra neutrali lyties požiūriu“ pasakė (galėjo pasakyti) tik tiek, kad vyro ir moters šeima išlieka šeima, kai, pav. vienam sutuoktiniui mirus, mama augina dukrą, arba, nesant mamos, tėvas augina sūnų (šeimos narius jungia giminystės ryšiai). Vadinasi teisinių prielaidų, kad šiuo „šeimos neutralumo lyčiai“ požymiu KT pateisino vienos lyties asmenų teisę kurti šeimą, nėra. Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarime (Nr. KT21/2025) faktiškai pakartojo ankstesnių aukščiau paminėtų nutarimų teiginius apie šeimos instituto požymius ir jų iš naujo bei kitaip neinterpretavo. KT nutarimo 30.1 punkto II pastraipoje pridūrė, kad „pagal Konstituciją, inter alia jos
gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas. pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu... Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės“. Vertinant KT tezę, kad šeimą sudaro „santuokos nesudariusių asmenų porų bendras gyvenimas“ kartu su aukščiau KT apibrėžtais šeimos instituto bruožais, ir, remiantis Konstitucijos 38 straipsnio I ir II dalimi, akivaizdu, kad konstitucinės šeimos sampratos reikalavimus atitinka nesusituokusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kai šie susilaukia vaikų (juos ima sieti giminystės ryšys).
Tuo tarpu vienos lyties asmenų poros bendras gyvenimas, nors ir pasižymi šeimos narių santykiams būdingais bruožais, tačiau netenkina KT suformuluotų esminių šeimos bruožų: a) šeimos narius nesieja giminystės ryšys; b) vienos lyties asmenų bendras gyvenimas potencialiai nepasitarnauja tautos istoriniam gyvybingumui. Aukščiau pateiktos pastabos leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas nėra pateikęs jokių įtikinamų teisinių argumentų, kurie leistų tvirtinti, kad konstitucinė šeimos samprata numato Lietuvos valstybės pareigą skirtingų lyčių bendrą gyvenimą, kai šie nesusilaukė vaikų, ar vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą laikyti šeima. Pateiktos pastabos taip pat įgalina teigti, kad patariamojo referendumo klausime esančios nuostatos dėl šeimos teisinių santykių kilmės Konstitucijai neprieštarauja. II. Pastabos dėl Konstitucinio Teismo suformuluotos užduoties Seimui priimti teisės aktus, kuriais vienos lyties poros bendras gyvenimas teisiškai būtų šeima.
Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarimo 30.2.2. punkto I pastraipoje pažymėjo kad, „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį įstatyme nustatyta teisinio pripažinimo ir apsaugos forma būtų skirta tik skirtingų lyčių asmenų poroms ir ja negalėtų naudotis tos pačios lyties asmenų poros“. Formuluodamas tokią kritinę nuostatą dėl vienos lyties asmenų diskriminavimo, nepripažįstant jų bendrą gyvenimą šeima, Lietuvoje fakto, KT rėmėsi 2019 m. sausio 11 d. nutarimo (Nr. KT3-N1/2019) 31.2 punkto I, II ir III pastraipose suformuluotais argumentais, kad a) „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę; b) Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu“.
Šie KT argumentai rodo, kad KT kalba apie platesnį Konstitucijos 29 straipsnio II dalyje esančių nediskriminavimo pagrindų sąrašą, kuris įstatymų leidėjo turėtų būti papildytas nauju pagrindu-vertybe asmenų, diskriminavimo draudimu dėl „lytinė tapatybė ir
(ar) seksualinė orientacijos“. Seimas Konstitucijos 29 str. II dalies pakeitimo, į šia dalį įtraukiant ir diskriminacijos draudimą dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos, nėra atlikęs. Todėl, kol diskriminacijos draudimas, remiantis Konstitucijos 29 str. „dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos“ yra tik KT nutarimų tekstuose ir tokio draudimo nėra pačiame Konstitucijos tekste, tol vien KT suformuluotas nediskriminavimo pagrindas „dėl lytinės tapatybės ir/ar seksualinės orientacijos“ negali konkuruoti su Konstitucijos 38 str. nuostatomis dėl šeimos sampratos inter alia su tuo, kaip šią sampratą yra atskleidęs KT savo kituose nutarimuose. KT, būtent remdamasis tuo, kad Konstitucijos 29 str.
II dalyje savo paties iniciatyva praplėstu nediskriminavimo pagrindų sąrašu, 2025 balandžio 17 d. nutarimo
nesudariusių (ar teisiškai negalinčių jos sudaryti) šeimą sukūrusių porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, nepriklausomai nuo jas sudarančių asmenų lyties, teisinio pripažinimo ir apsaugos, būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės ir nediskriminavimo principas“. Kitais žodžiais KT vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą tiesiogiai traktavo kaip šeimą būtent tuo konstituciniu pagrindu, kad Lietuvos valstybė vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą de facto diskriminuoja (nepripažįsta šeima) būtent dėl jų seksualinės orientacijos. Ir būtent draudimo diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos pagrindu (ir tik šiuo pagrindu) KT iš esmės netiesiogiai keičia (siekia pakeisti) konstitucinę šeimos sampratą, kurią pats KT kituose minėtuose nutarimuose yra suformulavęs ir kurią jis tiesiogiai dedukavo iš Konstitucijos 38 str. I ir II dalių. KT suformuluota išvada, jog Konstitucija reikalauja, kad valstybė privalo vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą įstatymu pripažinti šeima, Seimui nėra imperatyviai privaloma ne tik dėl šios išvados prieštaravimo paties KT išaiškintai konstitucinei šeimos sampratai, tačiau ir dėl to, kad asmens „seksualinė orientacija“ bent kol kas neturi konstitucinės vertybės statuso šiais aspektais:
a) Asmens seksualinė orientacija yra tik jo privataus gyvenimo fragmentas. Kiekvienas asmens privataus gyvenimo fragmentas negali būti kvalifikuojamas kaip universali bendražmogiška konstituciškai atskirai ginama vertybė. Be to netradicinė seksualinė orientacija būdinga tik atskiriems asmenims.
Būtent dėl tokių priežasčių Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje asmens seksualinė orientacija (tradicinė ar netradicinė) laikytina asmens privačiu interesu ir Lietuvoje integruota į Konstitucijos 22 str. I dalyje nustatytą asmenų privataus gyvenimo neliečiamumo vertybę.
b) Asmens seksualinė orientacija, kaip universali teisės saugoma vertybė nėra pripažinta pasauliniu mastu tarptautinėse konvencijose. Tik dalyje Europos valstybių asmens „seksualinė orientacija“ laikoma atskira konstitucine vertybe ir tuo pagrindu įteisinamos vienos lyties asmenų šeimos.
c) Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 12 str. nustato, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“. Europos Sąjungos pagrindinių teisių shartijos 8 str. nustato, kad „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus“. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas Lietuvoje turi diskreciją pasirinkti tokią šeimos sampratą, kuriai pritartų tauta.
d) KT, kaip jau minėta, 2011 rugsėjo 28 d. nutarimo II dalies 15.1 punkte yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją santuoką gali būti sudaryta tik tarp biologinių vyrų ir moters. Tokiu atveju KT, laikydamas, kad pagal Konstitucijos 29 str. II dalį yra draudžiama diskriminuoti asmenis dėl jų „seksualinės orientacijos“, savo
išaiškindamas, kad santuoką gali sudaryti tik skirtingų lyčių asmenys akivaizdžiai prieštarauja pats sau, nes draudimas tuoktis reiškia vienos lyties asmenų porų diskriminaciją. Todėl manome, kad Konstitucinis Teismas, remdamasis pokyčiais šeimos instituto reguliavime kitose šalyse, įstatymų leidėjui Lietuvoje suformulavo tik užduotį įstatymu pripažinti vienos lyties poros bendrą gyvenimą šeima.
Vienos lyties asmenų poros kaip šeimos teisinės apsaugos srityje a), b), c) ir d) punktuose suformuluoti argumentai suponuoja esminę problemą, kurią įstatymų leidėjas privalėtų išspręsti pirmiausiai: nuspręsti papildyti ar nepapildyti Konstitucijos 29 straipsnio II dalį nauja vertybe, - diskriminacijos, draudimu „dėl seksualinės orientacijos“. O nusprendus papildyti, taip pat atitinkamai keisti bei papildyti Konstitucijos 38 str. III ir IV dalis. Jei įstatymų leidėjas nuspręstų, kad papildyti Konstituciją minimu diskriminacijos draudimo pagrindu nėra politinės būtinybės, tai pagal galiojančią konstitucinę šeimos sampratą šeima reikėtų teisiškai pripažinti kiekvieną skirtingų lyčių porą, kuri susilaukė vaikų. III. Pastabos dėl įpareigojimo valstybei registruoti dviejų asmenų partnerystės santykius, pripažintus ad hoc teismų sprendimais įgyvendinimo partnerystės įstatymu negalėjimo nepakeitus Konstitucijos Konstitucinis Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarimo 42 punkte nustatė: „Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Ir 44 punkto III pastraipoje nurodė: „Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomas Įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas.
Vadinasi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį „Civilinio kodekso įsigaliojimas“ (pagal kurį Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus) įsigalios partnerystės santykius reglamentuojančios CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos. To pat 44 punkto V pastraipoje teismams suteikė sekančius įgaliojimus: „Taigi tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka“. Šiuo metu, kiek yra žinoma, esama 14 teismų sprendimai, kuriais teismai pripažino partnerystės santykius tarp tos pačios lyties asmenų, ir galvojama, kad valstybei atsirado pareiga šias faktines partnerystes registruoti. Ir jeigu teismų sprendimais sankcionuotos partnerystės laikytinos šeima, tai jos reikštų dviejų asmenų civilinę būklę – šeimą, kuri turėtų būti registruojama civilinės metrikacijos skyriuose, jei tokios būklės registraciją Konstitucija numato. Konstitucijos
mirtį“. Tuo nustatoma Lietuvos piliečių civilinį būklė. Tokiu būdu, manome, kad, net ir teismų sprendimais įteisintos partnerystės, valstybė neturi teisės, kaip civilinės būklės, registruoti tol, kol nėra atitinkamai papildyta Konstitucijos 38 str., tarkim šio str.
III dalyje nėra normos
„Šeima sukuriama partnerių susitarimu“ ir IV dalyje nėra normos “Valstybė
registruoja partnerystę“. IV. Dėl Konstitucinio Teismo vartojamų teisinių sąvokų neapibrėžtumo ir probleminio teisinio taikymo KT 2024 kovo 14 išvados Dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai (Nr. KT-14/24) išvados
str. 3 pastraipoje pasakyta, kad lyties socialinis aspektas ir lyties tapatybė yra „tarpusavyje glaudžiai susijusios“. Konstitucijos
lyties. Konstitucijos priėmimo referendume metu piliečiai neabejotinai dar nežinojo apie lyties „socialinio aspekto“ problemą ir, balsuodami už Konstituciją, sąvoką „lytis“ suprato, kaip binarines vyro ar moters lytis. Tai lyties biologinis aspektas, kuris teisiniame taikyme paprastai nekeldavo problemų. Tokiu būdu KT savo nutarimais ir išvada į teisinių sąvokų sistemą įvedus sąvokas „lyties identitetas“ ir lytis „socialiniu aspektu“, šių sąvokų prasmės visų pirma piliečiams tampa neaiškios. Jei KT nutarime tariama „lyties identitetas“, tai klausimas, kokios lyties identitetas: biologinės lyties, ar lyties socialiniu aspektu? O taip pat kiek biologinės lyties identiteto formų gali būti? Ar pav. biologinės lyties identitetų gali būti tiek, kiek ir kaip žmonės savo lytinę tapatybę suvokia? Ar pav. socialinės lyties identitetų gali būti tik vienas, t. y. asmens identitetas, nepriklausimai nuo jo biologinės lyties? Konstitucinis Teismas savo išvadoje „Dėl Stambulo konvencijos atitikties Konstitucijai“ ir kituose nutarimuose šiais klausimais nieko nepasakė. Pritarti 3.
2026-06-19 Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (toliau – Komitetas)
reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo
„Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 (toliau – Projektas), išnagrinėjo Projekto nuostatas ir teikia nuomonę dėl Komiteto pateiktų klausimų. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? Siūlomas patariamasis referendumas, nors formaliai pats savaime nepakeistų Konstitucijos ir nesukurtų tiesioginių teisinių pasekmių, turėtų reikšmingą poveikį teisinei sistemai ir socialinei aplinkai. Šio referendumo objektas nėra vien bendro pobūdžio politinis klausimas. Juo būtų siekiama išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos 38 straipsnio keitimo taip, kad Konstitucijoje būtų tiesiogiai įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Taigi siūlomas referendumas būtų susijęs su Konstitucijoje įtvirtintomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje plėtojamomis vertybėmis bei principais, inter alia žmogaus orumu, asmenų lygiateisiškumu, privataus ir šeimos gyvenimo apsauga bei Konstitucijos saugoma šeimos samprata. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucija yra vientisas aktas, o jos nuostatos sudaro darnią vertybių sistemą (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Todėl Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų ir jose įtvirtintų vertybių darna (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Ši doktrina reiškia, kad kiekviena siūloma Konstitucijos pataisa turi būti vertinama sistemiškai, o ne atsietai nuo viso Konstitucijos reguliavimo. Siūloma referendumo iniciatyva paveiktų ne tik Konstitucijos 38 straipsnio aiškinimą, bet ir jo santykį su Konstitucijos 21 straipsnyje saugomu žmogaus orumu, 22 straipsnyje įtvirtinta privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principu. Ypač svarbu tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra išaiškinęs, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama vien iš santuokos instituto. Santuoka yra viena iš šeimos formų ir istoriškai susiklostęs šeimos modelis, tačiau pagal Konstituciją šeima gali būti grindžiama ir kitais nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio ryšiais – emociniu prieraišumu, tarpusavio supratimu, atsakomybe, pagarba, rūpinimusi, bendru vaikų auklėjimu ir panašiais santykiais. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Vėlesnėje jurisprudencijoje ši doktrina buvo išplėtota pabrėžiant, kad, kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu (Konstitucinio Teismo
ir de facto šeimos ryšius, todėl, pagal Konstituciją, turi būti saugomi ir ginami ir kiti, ne tik santuokos pagrindu sukurti, bendro gyvenimo santykiai.
Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai,
galėtų kelti teisinio aiškumo ir konstitucinio nuoseklumo klausimų, nes būtų siekiama išreikšti pritarimą tokiai Konstitucijos pataisos krypčiai, kuri nesuderinama su iki šiol Konstitucinio Teismo suformuota šeimos konstitucine samprata. Tokia iniciatyva galėtų sudaryti įspūdį, kad referendumu galima paneigti ar susiaurinti tam tikrų šeimų konstitucinę apsaugą, nors Konstitucinio Teismo doktrina grindžiama priešinga nuostata – šeimos apsauga pagal Konstituciją priklauso nuo santykių turinio, o ne vien nuo formalaus jų pagrindo. Socialinei aplinkai siūlomas referendumas taip pat turėtų reikšmingą poveikį. Nors vieša diskusija dėl konstitucinės šeimos sampratos turėtų skatinti piliečių įsitraukimą į konstitucinius klausimus, tačiau kartu ji keltų didelę visuomenės poliarizacijos riziką. Kadangi klausimas tiesiogiai susijęs su tam tikrų visuomenės grupių teisiniu pripažinimu ir apsauga, referendumo kampanija galėtų stiprinti socialinę atskirtį, stigmatizaciją ir nepasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą. Kaip ne sykį yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Taip pat tai, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Taigi konstitucinėje demokratijoje žmogaus teisių apsauga negali priklausyti nuo politinės daugumos nuostatų, todėl tokio pobūdžio referendumas socialiniu požiūriu būtų jautrus ir galėtų ne stiprinti, o silpninti visuomenės sanglaudą. 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? Vertinant formaliai, pats patariamojo referendumo institutas nėra draudžiamas nei tarptautinės teisės, nei Europos Sąjungos teisės. Tačiau šiuo atveju esminis klausimas yra ne tai, ar valstybė gali rengti referendumą, o tai, ar referendumui siūlomo sprendimo turinys ir galimos jo pasekmės būtų suderinamos su Lietuvos tarptautiniais ir Europos Sąjungos teisės įsipareigojimais. Šiuo aspektu Projektas kelia rimtų abejonių. Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje šį principą sieja su konstituciniu pacta sunt servanda principu, reiškiančiu pareigą sąžiningai vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos
negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu jų neatsisakoma tarptautinės teisės nustatyta tvarka. Šis apribojimas taikytinas ir Konstituciją keičiant referendumu. Lietuva yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –Konvencija, EŽTK) dalyvė, todėl privalo užtikrinti Konvencijoje garantuojamų teisių apsaugą, taip pat atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas, EŽTT) savo jurisprudencijoje nuosekliai aiškina, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą neapsiriboja santuoka grindžiamais santykiais. Šeimos gyvenimo egzistavimas yra fakto klausimas ir priklauso nuo realių, stabilių bei artimų asmeninių ryšių tarp asmenų (žr. Marckx v. Belgium, Kroon and Others v. the Netherlands, Keegan v. Ireland). Nuo sprendimo Schalk and Kopf v. Austria EŽTT aiškiai pripažįsta, kad stabilūs tos pačios lyties porų santykiai taip pat patenka į „šeimos gyvenimo“ sąvoką pagal EŽTK
Others v. Italy ir Didžiosios kolegijos sprendime Fedotova and Others v. Russia, Teismas konstatavo, kad valstybėms kyla pozityvi pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, leidžiantį tokioms poroms užtikrinti tinkamą jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Ši EŽTT jurisprudencijos kryptis yra reikšminga vertinant nagrinėjamą referendumo iniciatyvą, nes ji apibrėžia valstybių pareigas užtikrinti teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei nustato minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, kurių valstybės negali paneigti.
Jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, tokia formuluotė galėtų būti suprantama kaip paneigianti kitų de facto šeimos santykių, įskaitant tos pačios lyties porų šeiminius santykius, teisinį pripažinimą ir apsaugą. Tai keltų abejonių dėl suderinamumo su EŽTK 8 straipsniu ir EŽTT jurisprudencijoje pripažinta valstybės pozityvia pareiga užtikrinti veiksmingą privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Projektas taip pat turi būti vertinamas Europos Sąjungos teisės ir visateisės Lietuvos narystės Europos Sąjungoje konstitucinių imperatyvų kontekste. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtina Lietuvos Respublikos įsipareigojimą būti visateise Europos Sąjungos nare ir sąžiningai vykdyti su naryste susijusius įsipareigojimus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d.; 2020 m. liepos 30 d. nutarimai). Todėl vertinant siūlomą referendumo iniciatyvą būtina atsižvelgti ne tik į nacionalinę konstitucinę doktriną, bet ir į Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas pamatines vertybes bei jų aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga grindžiama pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir lygybė. Šiuos principus konkretizuoja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurios 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnyje draudžiama diskriminacija, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos. Naujausioje jurisprudencijoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar labiau sustiprino šių principų apsaugą. 2025 m. lapkričio 25 d. Didžiosios kolegijos sprendime byloje C-713/23, Jakub Cupriak-Trojan ir Mateusz Trojan, ESTT konstatavo, kad nors valstybės narės neprivalo savo nacionalinėje teisėje įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokos, jos negali remtis nacionalinės teisės nuostatomis taip, kad paneigtų kitoje valstybėje narėje teisėtai susiformavusio šeiminio statuso pripažinimą, kai tai būtina užtikrinti Sąjungos piliečių teises. Šis sprendimas patvirtina, kad šeimos santykių teisinis vertinimas Europos Sąjungos teisėje nebegali būti grindžiamas vien formalia nacionaline šeimos samprata, o turi būti suderinamas su žmogaus orumo, nediskriminavimo ir laisvo judėjimo principais. Todėl nacionalinės konstitucinės iniciatyvos, kuriomis būtų siekiama susiaurinti tam tikrų šeimos santykių teisinį pripažinimą, negali būti vertinamos atsietai nuo Europos Sąjungos teisės ir ją aiškinančios ESTT jurisprudencijos.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis saugo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o 21 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, be kita ko, dėl seksualinės orientacijos. Be to, pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnį EŽTK garantuojamos pagrindinės teisės sudaro bendruosius Europos Sąjungos teisės principus. Todėl referendumo iniciatyva, kuria būtų siekiama konstituciniu lygmeniu susiaurinti šeimos teisinio pripažinimo pagrindus, negali būti vertinama atsietai nuo Lietuvos įsipareigojimų pagal ES teisę ir nuo Sąjungos pamatinių vertybių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomo referendumo turinys ir juo siekiama Konstitucijos keitimo kryptis kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais, EŽTK 8 straipsnio standartais, EŽTT jurisprudencija, ES teisės vertybėmis ir konstituciniu Lietuvos įsipareigojimu sąžiningai vykdyti narystės Europos Sąjungoje pareigas. 3. Ar Konstitucija draudžia, ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“ Konstitucija nedraudžia patariamojo referendumo instituto kaip tokio. Konstitucijos
gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“ Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį, referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.
įstatymas, kuriame, be kita ko, įtvirtinta galimybė rengti konsultacinius (patariamuosius) referendumus, dėl kurių pagal šį įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas (5 straipsnio 2 dalis). Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Pagal Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Taigi ir konsultacinio referendumo atveju referendumui teikiamo klausimo turinys negali būti vertinamas atsietai nuo Konstitucijos nuostatų, oficialiosios konstitucinės doktrinos bei iš Konstitucijos kylančių materialiųjų reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime yra aiškiai išaiškinęs, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Todėl Tautos aukščiausia suvereni galia, taip pat ir tiesiogiai vykdoma referendumu, gali būti įgyvendinama tik laikantis Konstitucijos. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad Konstitucijos 2, 4 ir 9 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios Tautos suverenitetą ir referendumo institutą, nereiškia, jog Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį teisinį reguliavimą, net ir neatitinkantį iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų Konstitucijos, o Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, kai siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Ši doktrina yra ypač svarbi vertinant siūlomą referendumą.
Referendumui teikiama ne neutrali politinės konsultacijos idėja, o pritarimas būsimam Konstitucijos pakeitimui, kuris reikštų šeimos teisinių santykių susiaurinimą iki vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Todėl vertinant šią iniciatyvą būtina įvertinti, ar siūlomas Konstitucijos pakeitimas atitinka iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimuose yra pabrėžęs, kad Konstitucija yra vientisas aktas, todėl Konstitucijos pataisomis negalima sukurti tokio reguliavimo, kuriuo viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darna. Taigi Konstitucijos keitimas nėra vien procedūrinis klausimas – net ir laikantis nustatytos procedūros negali būti priimta tokia pataisa, kuri paneigtų pamatines Konstitucijos vertybes. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, demokratinėje teisinėje valstybėje daugumos visuomenės narių tam tikru laikotarpiu vyraujančios nuostatos ar stereotipai negali būti laikomi konstituciškai pateisinamu pagrindu riboti prigimtines žmogaus teises. Todėl jos negali pateisinti nei asmenų diskriminavimo dėl jų lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos, nei pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalis garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo, įskaitant santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą ribojimo (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Vienas esminių pliuralistinės demokratijos elementų yra prigimtinių žmogaus teisių pripažinimas ir veiksmingas jų užtikrinimas. Iš Konstitucijoje įtvirtinto prigimtinio žmogaus teisių pobūdžio kyla, kad šios teisės egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės valios ir nėra politinės daugumos dispozicijoje. Todėl nei įstatymų leidėjas, nei Tauta, įgyvendindama savo suverenią galią referendumu, negali paneigti ar nepagrįstai susiaurinti prigimtinių žmogaus teisių turinio.
Konstitucijos pataisa, kuria būtų siekiama apriboti tam tikros visuomenės grupės teisę į žmogaus orumą, lygiateisiškumą ar privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, reikštų ne atskirų Konstitucijos nuostatų koregavimą, bet paties prigimtinių žmogaus teisių principo, sudarančio vieną iš Konstitucijos vertybinių pamatų, paneigimą. Siūlomas referendumo klausimas kelia abejonių būtent šiuo aspektu. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti siejama vien su santuoka – ją lemia šeimos santykių turinys, o ne jų teisinė forma. Vėlesnėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu ir apima ne tik santuokos pagrindu sukurtus, bet ir kitus de facto šeimos santykius, atitinkančius Konstitucijos saugomas šeimos vertybes. Taigi dabar pagal Konstituciją, konstitucinis šeimos statusas yra pripažįstamas tos pačios lyties poroms, beje, ir kartu gyvenančioms santuokos neregistravusioms skirtingų lyčių poroms. Atsižvelgiant į šią oficialiąją konstitucinę doktriną, siūloma formuluotė, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, negali būti laikoma suderinama su Konstitucijoje jau įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo atskleista šeimos samprata. Ji susiaurintų šeimos apsaugą, paneigtų kitų de facto šeimų teisinio pripažinimo galimybę ir sukurtų prieštaravimą tarp Konstitucijos 38 straipsnio bei Konstitucijos 21,
nedraudžia patariamojo referendumo kaip demokratijos įgyvendinimo formos, tačiau iš jos viršenybės principo kyla, kad referendumui negali būti teikiami tokie sprendimai, kurių turinys neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Papildomai pažymėtina, kad referendumui teikiamas klausimas turi būti aiškus, tikslus ir neklaidinantis. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią (inter alia Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Šiuo atveju siūlomas klausimas nėra susietas su konkrečiu Konstitucijos pakeitimo tekstu, todėl rinkėjams nebūtų aišku, kokiai konkrečiai Konstitucijos pataisai jie pritaria. Tai papildomai kelia abejonių dėl referendumo klausimo atitikties aiškumo ir teisinio apibrėžtumo reikalavimams. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Siūlomas patariamasis referendumas galėtų sukelti reikšmingas teisines, politines ir socialines pasekmes. Nors patariamojo referendumo rezultatas formaliai neturėtų tiesioginės sprendžiamosios galios ir savaime nepakeistų Konstitucijos, jis galėtų būti naudojamas kaip politinis pagrindas inicijuoti Konstitucijos pataisą, kuri kelia rimtų abejonių dėl savo atitikties oficialiajai konstitucinei doktrinai ir Lietuvos tarptautiniams bei Europos Sąjungos įsipareigojimams. Teisinės pasekmės pirmiausia būtų susijusios su Konstitucijos vientisumo ir teisinio aiškumo principų pažeidimo rizika. Jeigu po tokio referendumo būtų siekiama keisti Konstituciją siūloma kryptimi, būtų sukurtas teisinis reguliavimas, kuris neatitiktų Konstitucinio Teismo suformuotos šeimos sampratos ir galimai pažeistų Konstitucijos nuostatų bei vertybių darną.
Tokia situacija galėtų lemti ilgalaikį konstitucinį neapibrėžtumą, nes formaliai į Konstituciją įrašyta siaurinanti nuostata konfliktuotų su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir su Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistais pamatiniais principais. Tuo tarpu, kaip minėta, pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Kita reikšminga pasekmė būtų precedento sukūrimas, kad žmogaus teisių apimtis gali būti sprendžiama daugumos balsavimu. Toks precedentas būtų problemiškas konstitucinės demokratijos požiūriu. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija (inter alia Konstitucinio Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas), o tikra demokratinė valstybė yra tokia, kuri gerbia kiekvieno žmogaus orumą ir žmogaus teises. Tai reiškia, kad demokratija negali būti redukuojama į daugumos valią. Ji apima ir mažumų apsaugą, ir prigimtinių žmogaus teisių garantijas, kurios nepriklauso nuo politinės daugumos palankumo. Socialinės pasekmės taip pat būtų reikšmingos. Referendumo kampanija dėl šeimos sampratos galėtų skatinti visuomenės susipriešinimą ir didinti neigiamas nuostatas tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu. Tokios diskusijos dažnai vyksta ne abstrakčiai teisiniu, bet tapatybės, moralinio vertinimo ir socialinio pripažinimo lygmeniu, todėl gali turėti neigiamą poveikį LGBT asmenų ir jų šeimų socialinei padėčiai, teisiniam saugumui ir pasitikėjimui valstybe. Valstybė, inicijuodama ar leisdama tokį klausimą spręsti referendumu, turi įvertinti ir tai, kad žmogaus orumo apsauga apima pareigą nesudaryti prielaidų stigmatizuojančiai ar atskirtį didinančiai viešajai retorikai. Politinės pasekmės taip pat nebūtų neutralios.
Net neįvykęs arba teisiškai neįpareigojantis patariamasis referendumas galėtų būti naudojamas kaip politinis argumentas tolesnėms teisėkūros iniciatyvoms. Tačiau tokios iniciatyvos negali paneigti Konstitucinio Teismo doktrinos, EŽTK standartų ir ES teisės reikalavimų. Todėl referendumo rezultatas, net jei jis parodytų dalies rinkėjų pritarimą siūlomai krypčiai, nepanaikintų Seimo pareigos veikti Konstitucijos ribose ir laikytis žmogaus teisių apsaugos standartų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad siūlomas patariamasis referendumas galėtų sukelti ne tik teisėkūros procesų, bet ir platesnių konstitucinės kultūros pasekmių. Jis galėtų silpninti konstitucinės demokratijos principus, pagal kuriuos daugumos valia turi būti derinama su žmogaus teisių, mažumų apsaugos, teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principais. Todėl siūloma referendumo iniciatyva vertintina kaip kelianti rimtų rizikų teisinei sistemai, socialinei aplinkai ir Lietuvos konstitucinių įsipareigojimų nuoseklumui. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 4. Mykolo Riomerio universiteto Teisės mokykla 2026-07-02 Atsakydami į Jūsų 2026 m. gegužės 27 d. raštą Nr.
S-2026-2302 „Dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvados dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322 pateikimo“, teikiame Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Viešosios teisės instituto profesorės dr. Tomos Birmontienės parengtą mokslinę nuomonę. Cituojant prašome nurodyti autorius. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo projekto „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimo projektas) 1 straipsnyje numatant paskelbti patariamąjį referendumą piliečių valiai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo pareikšti, visų pirma, nustatoma skelbtino referendumo rūšis – patariamasis ir siūlytinas keisti Konstitucijos 38 straipsnis. Šis Konstitucijos straipsnis yra įtvirtintas Konstitucijos III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir jį sudaro 7 dalys. Nutarimo projekto 3 straipsnyje formuluojamas referendumui teiktinas klausimas: „Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, manytina, sietinas su Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies nuostatų keitimo siekiu.
Šioje Konstitucijos 38 straipsnio dalyje nustatyta, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucijos 38 straipsnio
pagrindas.“ Pažymėtina, kad palyginus patariamuoju referendumu siūlomą Konstitucijos keitimo nuostatą su šiuo metu galiojančiu Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies teisiniu reguliavimu, matyti, kad konstitucinė šeimos apsaugos samprata yra susiaurinama, ją tapatinant tik su vyro ir moters santuoka, taip pat motinystės ir tėvystės, bet nebeminint vaikystės. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje konstituciniai šeimos apsaugos teisiniai santykiai nėra sutapatinami su santuokos institutu ir interpretuojami daug plačiau. Pažymėtina ir tai, kad santuokos institutas ir šiuo metu Konstitucijoje reglamentuojamas. Taigi Seimo narių inicijuojamu patariamuoju referendumu siūloma sudaryti prielaidas pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį, nustatant siauresnę, nei šiuo metu Konstitucijoje yra įtvirtinta šeimos apsaugos konstitucinė samprata, kadangi ji nėra siejama tik su santuoka, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra sudaroma laisvu vyro ir moters nutarimu. Pakeista šeimos samprata neapimtų ir kitų šeimos formų, kaip antai, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų šeimos teisnių ryšių. I. Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad referendumu yra sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai.
Pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas tik referendumu gali būti keičiamos kai kurios Konstitucijos nuostatos, jų tarpe neminimas Konstitucijos III skirsnis bei jo
keitimo įstatymą. Konstitucinis Teismas inter alia 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimuose, interpretuodamas Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, išaiškino, kad svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, spręstinu referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu. Ir nors Konstitucijos nuostatose expressis verbis patariamasis referendumas neminimas, Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks yra inicijuojamas ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, toks referendumas gali būti skelbiamas ir Seimo nutarimu. Taigi, Konstitucinio Teismo formuojamos referendumo konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir patariamajam referendumui. Vis dėlto Konstitucijos keitimo nuostatų klausimas vertintinas kaip svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas turėtų būti sprendžiamas privalomuoju referendumu, kaip kad nustatyta Konstitucijos 9 straipsnio nuostatose. Patariamojo referendumo iniciatyvos pareiškimas, eiga, rezultatų nustatymas yra reglamentuojami 2022 birželio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinio referendumo įstatymo (toliau ir – Įstatymas) nuostatose[²].
Pagal Įstatymo 9 straipsnį tuo atveju, kai patariamajame referendume dalyvavo daugiau kaip pusė turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą piliečių ir šiam referendumui pateiktam sprendimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka. Palyginus su privalomojo referendumo rezultatų nustatymu, patariamajam referendumui pateiktam sprendimui gali pritarti mažesnis, nei kad privalomajame referendume dalyvaujančių piliečių, skaičius[³]. Pažymėtina ir tai, kad galutinį sprendimą dėl patariamuoju referendumu priimto sprendimo, skirtingai, nei kad privalomo referendumo atveju, svarsto ir priima Seimas. Referendumą skelbianti institucija yra Seimas: pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą tik Seimas „priima nutarimus dėl referendumų“. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo formuluojami konstituciniai referendumo imperatyvai taikytini ir privalomam, ir patariamajam referendumui. Referendumui negali būti teikiami klausimai, neatitinkantys iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Referendumui teikiamas Seimo nutarimo projektas turi derėti su Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija.
Konstitucinio Teismo formuluojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje akcentuojama ir tai, kad referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai, kad būtų sudarytos prielaidos per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime aiškindamas inter alia konstitucinę referendumo sampratą, pažymėjo, kad iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų;
Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą; visi kiti teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti; tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svarbiausių teisinės valstybės pamatinių principų; Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Išskirdamas iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus Konstitucinis Teismas nurodo, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtas inter alia prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar inter alia bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2010 m. gegužės
pataisos), nors ir turi Konstitucijos galią, yra konstitucinės kontrolės objektas. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime pabrėžė ir tai, kad pagal Konstitucijos
referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Vertinant hipotetinę aplinkybę, kad pateiktas patariamojo referendumo Nutarimo projektas galėtų būti Seimo priimtas ir taptų konstitucinės kontrolės objektu, svarbu ir tai, kad kaip Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, jis turi konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir tokios pagal savo prigimtį ir paskirtį Seimo poįstatyminių aktų nuostatos, kuriomis yra išreiškiama Seimo valia dėl būsimo tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ir kurios yra atitinkamų teisės aktų rengimo ir priėmimo pagrindas.
Taigi, jeigu Seimas priims Nutarimą paskelbti patariamąjį referendumą dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo (šiuo metu tai tik nutarimo projektas), toks Seimo nutarimas galės būti skundžiamas Konstituciniam Teismui dėl atitikties Konstitucijai. II. Vienas iš galimų pagrindų abejoti siūlomo Seimui priimti Nutarimo projekto konstitucingumu yra Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina dėl draudimo teikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia nesiderintų su Konstitucijoje įtvirtinta vertybių darna.
Taigi, vertinant ar Nutarimo projekto pagrindu Seimo priimtas Nutarimas dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo galėtų būti pripažintas kaip neatitinkantis Konstitucijos, konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, svarbus yra siūlomo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo Nutarimo projekte išdėstytas turinys, t. y. ar tokiu siūlymu nenusižengiama Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotiems Konstitucijos keitimo materialiems apribojimams, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtas inter alia prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis; taip pat ar nenusižengiama Seimo pareigai neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, taip pat, ar tokiu Seimo nutarimu nesiekiama siūlyti nustatyti konstitucinį reguliavimą, nesiderinantį su Konstitucijos nuostatose įtvirtintų vertybių darna. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialiąją konstitucinę šeimos apsaugos doktriną, ją grindė sisteminiu Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių aiškinimu.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia
d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 balandžio 17 d. nutarimai). Konstitucinio Teismas 2025 balandžio 17 d. nutarime pakartojo Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime išsakytą poziciją, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata; ir kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Tačiau konstitucinės santuokos ir šeimos sampratos nėra tapačios, šeimos apsauga samprata apima daug platesnius asmenų teisinius ryšius.
Konstitucinis Teismas
nuostatas, pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti; pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, taigi, santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Neturi būti sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.). (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d., 2025 balandžio 17 d. nutarimai).
Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius kyla pareiga atsižvelgti į šių santykių specifiką, inter alia į jų subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste (2011 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai). Reguliuodamas šeimos santykius įstatymų leidėjas negali ignoruoti socialinės tikrovės (2025 balandžio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas išsakė ir tam tikrus iš Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų kylančius įpareigojimus Seimui sureguliuoti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių gyvenimas pagrįstas šeimos santykių turiniu, teisinį pripažinimą[⁴]. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Nutarimo projekte susiaurinta šeimos samprata neapima ir inter alia senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, šeimos ryšius.
Taigi, Nutarimo projekte siūlomas patariamajam referendumui konstitucinės šeimos sampratos turinio susiaurinimas, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės, neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios šeimos apsaugos konstitucinės doktrinos nuostatų, kurios yra grindžiamos konstitucinių vertybių darna, inter alia asmenų lygiateisiškumo, pagarbos žmogaus orumui, privačiam gyvenimui, ir tokiu būdu sudaromos prielaidas nepaisyti iš Konstitucijos, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų Seimui teikiant referendumu spręsti svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, priimant Konstitucijos pataisas, nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių darnos. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas minėtas su šeimos apsaugos teisiniais santykiais susijusias konstitucinės justicijos bylas, išsamiai analizavo, kokie įpareigojimai Lietuvai kyla iš tarptautinių įsipareigojimų, plačiai aiškino atitinkamą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, taip pat ir iš narystės Europos Sąjungoje Lietuvai kylančius imperatyvus, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos nuostatas. Nutarimo projekte siūlomas šeimos santykių sampratos susiaurinimas neatitinka tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės reikalavimų, kurių laikytis Lietuvos valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad, vertinant Nutarimo projektu siūlymą Konstitucijoje nustatyti susiaurintą šeimos sampratą, susidaro prielaidos vertinti toki siūlymą ir kaip siekį įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią.
Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime formulavo konstitucinę doktriną, įtvirtinančią konstitucinį draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, kuriame plačiai aiškino tokio draudimo nepaisymo pasekmes. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 5. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 2026-07-03 Vilniaus universiteto Teisės fakultetas gavo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2026-05-27 raštą Nr. S-2026-2302, kuriuo prašoma pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322. Rašte suformuluoti keturi klausimai, susiję su Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projektu Nr. XVP-1322 planuojamo patariamojo referendumo poveikiu teisinei sistemai.
Atsižvelgdami į suformuotus klausimus toliau pateikiame įžvalgas dėl galimo Referendumo organizavimo poveikio Lietuvos teisinei sistemai. Ši nuomonė nėra numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 str. prasme. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 1. Lietuvos teisinė sistema grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Konstitucija) įtvirtintais pamatiniais principais. Planuojamu Referendumu siūloma daryti intervenciją į esamą konstitucinę sistemą. Referendumu siūloma koreguoti Konstitucijos 38 str., kuriame šiuo metu yra įtvirtintos šios Referendumu siūlomu klausimu aktualios nuostatos:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (Konstitucijos 38 str. 1 d.). Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (Konstitucijos 38 str. 2 d.). Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu (Konstitucijos 38 str. 3 d.).
konstitucinės šeimos sampratos pakeitimą. Referendumu siūloma vietoje santykių turiniu, sociologinės šeimos kaip proceso[⁵] pagrįsto šeimos modelio įtvirtinti modernios branduolinės šeimos institucinį, forma pagrįsta modelį.[⁶] Vertinamu projektu siūlomas surengti Referendumas paveiktų suformuotą konstitucinę šeimos sampratą ir darytų reikšmingą įtaką šiuo metu ordinarinės teisės reguliuojamiems šeimos teisiniams santykiams. 3. Konstitucinis santykių turiniu pagrįstas šeimos modelis išplėtotas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LRKT, Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu. Jame įtvirtinta konstitucinė šeimos samprata patvirtinta reikšmingais vėlėsniais LRKT išaiškinimais: 2019 m. sausio 11 d. ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimais.
negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Pasak LRKT, konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.[⁷]
poveikį Lietuvos teisinė sistema formuojama remiantis konstitucine, asmenų santykių turiniu pagrįstu šeimos santykių modeliu. Tai leidžia ordinarinėje teisėje diferencijuoti šeimos santykius, atsižvelgiant į konkrečių reguliuojamų teisinių santykių specifiką, individualizuoti konkrečių santykių turinį tiek, kiek tai būtina siekiant įgyvendinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartus, apsaugoti viešąjį interesą ar įgyvendinti kitus su konkrečiu teisiniu institutu susijusius šeimos teisinius santykius apimančius tikslus. 5. Ordinarinėje teisėje yra ir nuostatų, kurios tam tikruose kontekstuose apibrėžia šeimos teisinius santykius per santykių išraiškos formą. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 248 str. 2 d. apibrėžta, kas yra laikoma nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariais. Tokios nuostatos susijusios su konkrečių teisinių santykių nulemtu poreikiu užtikrinti iš reguliuojamų baudžiamųjų teisinių santykių kylantį teisinio tikrumo reikalavimą. Svarbu pabrėžti, kad specifinis teisinis šeimos santykių apibrėžimas teisės aktuose nulemtas konkrečių reguliuojamų santykių turinio. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.588 str.
3 d. įtvirtina globėjų ir globotinių tarpusavio santykius, įvardijant sąlygas šiuos asmenis laikyti šeimos nariais ir sudarant galimybę patvirtinti šeimos nariu globotinį individualia, teismo tvarka. 6. Referendumu siūloma formuluotė lemtų poreikį persvarstyti ordinarinėje teisėje įtvirtintas su specifiniais teisiniais santykiais susijusius šeimos teisinių santykių apibrėžimus, esamas prezumpcijas, jų ginčijimo tvarką. Prireiktų didelės ir reikšmingos intervencijos į veikiančius teisės institutus, o atsižvelgiant į galimus padarinius, kvalifikuojant teisinius santykius, galimai prireiktų ir koreguoti susiklosčiusią teismų praktiką ir institucijų administracinę praktiką. Tokia intervencija sudarytų prielaidas didelėms teisinės reformos išlaidoms ir lemtų reikšmingą neapibrėžtumą asmenims, kurie šiuo metu patenka į šeimos teisinių santykių apibrėžtį konstituciniu ar ordinarinės teisės lygmeniu. 7. Be to, esamu konstituciniu šeimos santykių modeliu įtvirtinamas modelis yra platesnis nei siūlomas Referendumu. Asmens santykiais, ryšiais pagrįstas šeimos teisinių santykių modelis leidžia šeimos santykių teisinį pripažinimą užtikrinti platesniam emociniais ryšiais susijusių asmenų ratui. Konstituciniam Teismui 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Lietuvoje įtvirtinus partnerystės institutą, įtvirtintas dar vienas iš šeimos teisinių santykių kylantis padarinys – galimybė asmenims sudaryti partnerytę kaip santuokos nepakeičiančią, bet jai teisių ir pareigų turiniu prilygintiną asmenų santykių pripažinimo formą. Referendumu siūloma priimti Konstitucijos pakeitimo formuluotė užkirstų kelia daliai asmenų pripažinti šeimos teisinius santykius kaip partnerystės pagrindą. 8. Taip pat šeimos apibrėžimas sociologiniu aspektu leidžia vertinti asmeninį ryšį sukūrusius, bet ne tiesiogiai iš tėvystės ar motinystės kylančius santykius tarp asmenų (pavyzdžiui, senelių ir anūkų, globėjų ir globotinių, įmotės /įtėvio ir vaiko).
Referendumu siūloma priimti Konstitucijos pakeitimo formuluotė ribotų tiek kitų nei santuokos pagrindu sudaromų sąjungų, tiek ne motinyste ar tėvyste susijusių asmenų santykius, taip siaurindama jau įtvirtintas tokiuose santykiuose esančių ar siekiančių būti asmenų teises. 9. Referendumu siūloma Konstitucijos formuluotė neigiamai paveiktų teisinę sistemą, būtų diskriminuojanti asmenų, nepatenkančių į šeimos narių ratą dėl jų socialinės padėties ar seksualinės orientacijos, atžvilgiu. Referendumu siūloma Konstitucijos formuluotė neigiamai paveiktų socialinę aplinką asmenų, nepatenkančių į naujai apibrėžiamą šeimos narių ratą. Šiems asmenims socialinis poveikis yra reikšmingas dar ir dėl to, kad jie patenka į vienos ar kitos socialinės mažumos grupę, kurią galima išskirti pagal konkretų diskriminuojantį pagrindą (seksualinė orientacija, socialinė padėtis ar kt.). 10. Konstitucijos pataisos turi būti suvokiamos kaip kraštutinė priemonė, pateisinama numanomu oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimo nepakankamumu arba negalėjimu konstitucinės doktrinos plėtojimu atkurti konstitucinę tvarką.[⁸] Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą.[⁹] Konstitucijos pakeitimai neturi būti pagrįsti vien daugumos norais, nes kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ji gina individą.[¹⁰] Būtent oficiali konstitucinė doktrina yra antimažoritarinis apynasris, pažabojantis mažoritarizmo kraštutinumus.[¹¹]
matyti, kad juo sudaromos prielaidos riboti socialinei daugumai nepriklausančių asmenų teises.
Todėl keliamo klausimo teisėtumas turi būti sprendžiamas per Konstitucijos, kaip antimažoritarinio akto prizmę – šiuo atveju Referendumu siūloma formuluotė reikšmingai apribotų iš šeimos teisinių santykių kylančias teises asmenims, kurie nepatektų į siauresnį nei šiuo metu įtvirtintą konstitucinį šeimos apibrėžimą. 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 12. Atsižvelgiant į Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų apimtį ir pateikiamo klausimo daugialypiškumą, akcentuotini tik aktualiausi ir svarbiausi Lietuvos įsipareigojimai, pirmiausiai kylantys iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (Konvencija) ir ES Pagrindinių teisių chartijos (Chartija). 13. Konvencijoje įtvirtintos tiesiogiai su šeimos samprata susijusius nuostatos. Pirmiausiai, Konvencijos 8 str. įtvirtina teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Konvencijos 14 str. įtvirtina diskriminacijos draudimą. Konvenciją taikantis ir ją aiškinantis Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo praktikoje yra įtvirtinęs, kad Konvencijos 8 straipsnyje sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir de facto šeimos ryšius, jei asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos.[¹²] Sprendžiant, ar santykiai prilygsta „šeimos gyvenimui“, gali būti svarbūs keli veiksniai, įskaitant tai, ar pora gyvena kartu, jų santykių trukmė ir tai, ar jie įrodė savo įsipareigojimą vienas kitam susilaukę bendrų vaikų ar kitomis priemonėmis.[¹³] 14.
Reikšmingame 2023 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją[¹⁴] EŽTT Didžioji kolegija pažymėjo, kad tradicinės šeimos gynimas yra svarus ir teisėtas pagrindas, kuriuo galima būtų pateisinti skirtingą vertinimą seksualinės orientacijos pagrindu, tačiau šis tikslas yra veikiau abstraktus ir gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis. Pasak EŽTT, nėra pagrindo teigti, kad tos pačios lyties porų teisinis pripažinimas ir apsauga gali kaip nors pakenkti tradicinėms šeimoms ar kelti pavojų jų ateičiai ar stabilumui. Toks pripažinimas netrukdo skirtingų lyčių poroms sudaryti santuoką ar kurti šeimą pagal savo tos sampratos suvokimą. Tos pačios lyties porų teisių užtikrinimas savaime niekaip nesumenkina kitų asmenų ar kitų porų teisių. Atitinkamai tradicinės šeimos gynimu negalima pateisinti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir apsaugos nebuvimo.[¹⁵]
santuoka, tėvyste ir motinyste siejama šeimos teisinių santykių samprata, ji neatitinka Konvencijos pagrindu formuojamos šeimos sampratos EŽTT praktikoje, kuri siejama su asmens santykių turiniu, ryšiu tarp asmenų. 16. Šeimos sampratos ribos, ypač jų ribų siaurinimas gali prieštarauti ES teisės reikalavimams, ypač kylantiems iš Chartijos 7 str. (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą) ir 21 str. (diskriminacijos uždraudimas).
Iš ES teisę taikančio ir aiškinančio ESTT praktikos matyti, kad teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kontekste šeimos samprata apima tos pačios lyties sutuoktinius ir tėvus, net jei valstybė narė nacionalinėje teisėje nėra numačiusi tos pačios lyties asmenų santuokos ir (ar) tėvystės.[¹⁶] Valstybėms narėms įgyvendinant savo kompetenciją srityse, susijusiose su šeiminės padėties reglamentavimu, turi būti laikomasi ES teisės nuostatų, susijusių su nediskriminavimo principu.[¹⁷]
ESTT toliau reikšmingai vysto su laisvu judėjimu susijusias pagrindinių teisių nuostatas, taip dar labiau įtvirtindamas Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių privalomą pobūdį ES reguliuojamų santykių kontekste. Šiame sprendime ESTT išaiškino, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 20 ir 21 straipsniai, aiškinami atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 21 straipsnius, draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos atsisakoma pripažinti ir registruoti santuoką, teisėtai sudarytą kitoje valstybėje narėje dviejų ES piliečių, kurie pasinaudojo savo teise laisvai judėti, vien dėl to, kad pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenų santuoka nėra leidžiama. Iš ESTT išaiškinimo matyti, kad šeimos teisiniai santykiai, remiantis Chartijos 7 ir
modelio. 18.
materialų, su šeimos teisinių santykių pagrindu kylančiais padariniais susijusį laisvo judėjimo supratimą, pripažindamas, kad atsisakymas Lenkijoje pripažinti užsienyje sudarytą santuoką užkirto kelią ES piliečiams, kurie, gyvendami priimančiojoje valstybėje narėje kaip sutuoktiniai, sukūrė arba sustiprino savo šeimos gyvenimą, visapusiškai tęsti šį šeimos gyvenimą ir kartu
į Konvencijos 8 ir 14 str. bei Chartijos 7 ir 21 str. reguliavimo sritį ir ji materialia prasme prieštarauja iš nurodytų straipsnių kylančiai šeimos sampratai. 3. Ar Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“
nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata
„svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“
negali būti aiškinamos vien pažodžiui, – šios nuostatos nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje.[²⁰] Pačioje Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė.[²¹] 21.
Lietuvos Konstitucija įkūnija substantyvinės konstitucijos modelį, kuriam būdingas siekis ne tik nustatyti valstybės valdžios institucijų kompetenciją ir galių ribas, bet ir įtvirtinti teisingos visuomenės principus, asmens teisinės padėties pagrindus.[²²] Todėl Tautos valia išreiškiantys aktai turi paisyti Konstitucijoje įtvirtintų įpareigojimų
teisinės technikos reikalavimų (pavyzdžiui, teisinio aiškumo) arba materialiųjų konstitucinių apribojimų. Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai pasireiškia iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais Konstitucijos pataisų turiniui, lemiančių pagrindą atitinkamą Konstitucijos pataisą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijai.[²⁴] 23.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad referendumui teikiami svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia, todėl jie turi būti suformuluoti aiškiai ir neklaidinančiai.[²⁵] Teisinės technikos reikalavimų taikymo pavyzdžiu gali būti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimas, kuriame teismas, vertindamas Vyriausiosios rinkimų komisijos atsisakymą registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, rėmėsi konstitucine jurisprudencija, susijusia su teisinės technikos reikalavimais siūlomai referendumo formuluotei
požiūriu. Pirma, Referendume pateikiamas klausimas nėra aiškus ir gali nulemti skirtingas Referendume dalyvaujančių asmenų „tėvystės“ ir
„motinystės“ sampratos interpretacijas. Teisę pareikšti nuomonę Referendume
turintys asmenys gali nevienodai suvokti šių sąvokų turinį, jų tikslią teisinę apibrėžtį. 25. Antra, iš Referendume pateikiamo klausimo formuluotės neaišku, ar klausime po sąvokos „santuokos“ esantis žodžių junginys „motinystės ir tėvystės“ suprantamas, kaip „motinystė“ ir „tėvystė“ kartu ar skyriumi, t. y. ir motinystė, ir tėvystė. Kitaip tariant, ar Referendume klausiama dėl to, ar
(i) šeimos santykiai gali kilti iš motinystės /tėvystės, ar (ii) šeimos santykiai alternatyviai gali kilti arba iš tėvystės, arba iš motinystės. 26. Trečia, Referendume keliamu klausimu kuriamas teisinis neapibrėžtumas dėl konkrečios siūlomos intervencijos į Konstituciją apimties. Neaišku, kokia apimtimi Referendumo iniciatoriai siūlo koreguoti Konstitucijos 38 straipsnį.
Ar Referendumo iniciatoriai siūlo išbraukti Konstitucijos 38 str. 1 d., ar Referendumu siūloma formuluotė būtų nauja Konstitucijos 38 str. dalis, ar tai būtų kitoks Konstitucijos teksto koregavimas ir kaip tai paveiktų Konstitucijos vientisumą ir jos nuostatų darną. 27. Be teisinės technikos problemų, siūlomas Referendumas prieštarauja ir materialiesiems Konstitucijos keitimo kriterijams. Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja inter alia materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus; materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; jie kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.[²⁷]
Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis.[²⁸] Draudimai (reikalavimai) skirti apsaugoti prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją, valstybės nepriklausomybę ir kitas konstitucines vertybes, kurios sudaro Konstitucijos ir pačios Lietuvos valstybės pamatą.[²⁹] 29.
Kaip minėta pirmiau, Referendumu siūlomu klausimu būtų ribojamos tiek kitų nei santuokos pagrindu sudaromų sąjungų, tiek ne motinyste ar tėvyste susijusių asmenų santykiai, taip siaurinant jau įtvirtintas tokiuose santykiuose esančių ar siekiančių būti asmenų teises. Tokio pobūdžio ribojimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtiniems žmogaus teisių apsaugos standartams, ypač susijusiems su konstitucinėmis žmogaus orumo (Konstitucijos 21 str.), privataus gyvenimo neliečiamumo (Konstitucijos 22 str.), lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 str.) sampratomis, Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 d. įtvirtintu šeimos kaip visuomenės ir valstybės pagrindu bei valstybės įsipareigojimu saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę nuostatomis, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės konstituciniais siekiais. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? 30. Atsižvelgiant į Referendumu siūlomą pateikti klausimą, Referendumas sudarytų prielaidas abejoti esama ir aiškiai įtvirtinta konstitucine doktrina. Referendumas skatintų abejoti Konstitucinio Teismo autoritetu, be aiškių argumentų atmetant suformuluotą konstitucinę doktriną. Referendumas sudarytų prielaidas stiprinti daugumos apsisprendimo dėl mažumai aktualių klausimų supratimą.
Referendumas stiprintų dalies visuomenės, kuri pritaria ribojančiam Referendumo klausimui, apsisprendimo dėl svarbių valstybei klausimų teisės įgyvendinimą (išskyrus reikšmingos dalies visuomenės, kurios atžvilgiu siekiama atlikti teisių ribojimą). Referendumo organizavimas paneigtų pliuralistinės visuomenės idėją ir silpnintų antimažoritarinį Konstitucijos vaidmenį. 31. Referendumo organizavimas taip pat lemtų reikšmingas valstybės išlaidas, susijusias tiek su Referendumo organizavimu, tiek su tolesniu teisėkūriniu darbu, jei į Referendumo klausimą būtų atsakyta teigiamai – ypač didelės apimties teisines intervencijas į jau susiklosčius šeimos teisinių santykių apibrėžimus atskirose teisės srityse. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių. Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 6. Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakultetas 2026-07-09
XVP-1322
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (toliau – ir TTK) kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, prašydamas pateikti teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322[³⁰] (toliau – ir Projektas Nr. XVP-1322; Seimo nutarimo projektas). Kreipimesi prašoma pateikti nuomonę šiais klausimais: „1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 3. Ar Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“
pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas?“ Atsižvelgiant į pateiktų klausimų tarpusavio sąsajumą, šioje išvadoje pirmiausia nagrinėjami antrasis ir trečiasis klausimai, t. y. vertinama Projekto Nr. XVP-1322 turinio atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei. Tik atsakius į šį – iš esmės pirminį – klausimą, toliau analizuojami pirmasis ir ketvirtasis klausimai, susiję su siūlomo referendumo poveikiu teisinei sistemai, socialinei aplinkai ir galimamomis jo pasekmėmis. Projektu Nr. XVP-1322 inicijuojamo referendumo poveikis ir pasekmės iš esmės priklauso nuo to, ar pats referendumo objektas – siūlomas Konstitucijos pakeitimas – atitinka Konstituciją, Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir ES teisę.
Be to, pareiga vykdyti Lietuvos Respublikos laisva valia prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus kyla iš pačios Konstitucijos[³¹], o konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo ES imperatyvas savo ruožtu suponuoja konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti ES teisės reikalavimus[³²]. Dėl šios priežasties TTK pateikto antrojo klausimo dėl Projekto Nr. XVP-1322 atitikties tarptautiniams įsipareigojimams ir ES acquis analizė yra neatsiejama nuo trečiojo klausimo, todėl į juos atsakoma kartu. I. Dėl antrojo ir trečiojo klausimų Siekiant atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus, pirmiausia būtina įvertinti Projekto Nr. XVP-1322 turinį ir jo santykį su šiuo metu galiojančia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Projektu Nr. XVP-1322 siekiama paskelbti patariamąjį referendumą, kuriame būtų išreikšta piliečių valia dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo (žr. 1, 3 str.). Nors formaliai Projektu Nr. XVP-1322 siūloma priimti Seimo nutarimą dėl patariamojo referendumo paskelbimo, šio referendumo objektas yra konkretus, iš anksto apibrėžtas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas. Todėl Projekto Nr. XVP-1322 atitiktis Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir ES teisei negali būti vertinama atsietai nuo patariamajam referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo turinio. Iš Projekto Nr. XVP-1322 3 straipsnio matyti, kad siūlomu referendumu siekiama pakeisti Konstitucijos 38 straipsnį, jame eksplicitiškai įtvirtinant nuostatą, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“. Taigi, Projektu Nr.
Taigi, Projektu Nr. XVP-1322 iš esmės siekiama expressis verbis apibrėžti konstitucinę šeimos sampratą, nustatant baigtinį (lot. numerus clausus) šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindų sąrašą. Tokia siūloma konstitucinė šeimos samprata reikštų, kad šeima egzistuotų tik esant vienam iš trijų pagrindų, t. y. 1) skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters, santuokai, 2) motinystei ir 3) tėvystei. Vertinant Projektą Nr. XVP-1322, pažymėtina, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina kur kas platesnę konstitucinę šeimos sampratą. Pagal Konstituciją šeima nėra siejama vien su santuokos pagrindu susiklosčiusiais santykiais. Santuoka yra tik vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Konstitucinė šeimos samprata integruoja ir kitais pagrindais susiformavusius šeiminius ryšius, pagrįstus šeimos santykiams būdingu turiniu – šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti šeimos nariams būdingas teises ir pareigas. Kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Tokia konstitucinė šeimos samprata nuosekliai patvirtinta oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje[³³]. Svarbu pabrėžti, kad tokia konstitucinė šeimos samprata kildinama iš Konstitucijos, suvokiamos kaip vientisas ir darnus aktas, visumos: ji grindžiama, inter alia, konstitucine žmogaus orumo apsauga (Konstitucijos 21 str. 2 ir 3 d.), konstitucinėmis teisėmis į privatumą ir šeimos gyvenimo apsaugą (Konstitucijos 22 str. 1 ir 4 d.), konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (29 str.) ir konstitucine valstybės pareiga saugoti ir globoti šeimą (38 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siekiama ne tiek patikslinti Konstitucijos 38 straipsnio formuluotę, kiek iš esmės pakeisti – susiaurinti
Pagal siūlomą Projektą Nr. XVP-1322 konstitucinė šeimos samprata būtų apribota išimtinai tik tais šeimos santykiais, kurie kyla iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Tai reikštų, kad į konstitucinę šeimos sampratą nebepatektų realiai egzistuojantys kitų asmenų (pvz., santuokos nesudariusių skirtingų lyčių porų, tos pačios lyties porų, senelių, auginančių anūkus, ir kt.) santykiai, kurie pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją yra pripažįstami šeima. Taigi, Projektu Nr. XVP-1322 inicijuojamu patariamuoju referendumu būtų siekiama iš esmės pakeisti šiuo metu Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą, susiaurinant jos apimtį, t. y. eliminuojant dalį šeimos santykių, kurie pagal dabar galiojančią Konstituciją patenka į konstitucinę šeimos sampratą. Ši aplinkybė yra esminė vertinant tiek Seimo nutarimo projekto atitiktį Konstitucijai, tiek jo atitiktį Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir ES teisei. Šiuo aspektu pažymėtina, kad savaime Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata nėra nekintanti ar negalinti būti konstitucinių pataisų objektu. Demokratinėse valstybėse konstitucijų tekstai gali būti keičiami ir juose gali būti detalizuojamos įvairios konstitucinės vertybės ar konstituciniai institutai. Tačiau tokia konstitucijų keitimo diskrecija nėra absoliuti: Konstitucijos pataisos turi derėti su pačia Konstitucija kaip vientisu aktu, paisyti valstybės laisva valia prisiimtų tarptautinių ir ES teisės įsipareigojimų. Todėl nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra ne tai, ar apskritai galima keisti Konstitucijos
minėtus reikalavimus. 1.1.
Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams Vertinant Seimo nutarimo projektu siūlomos konstitucinės šeimos sampratos atitiktį tarptautiniams įsipareigojimams, svarbu pažymėti, kad tarptautinė žmogaus teisių apsauga nereikalauja, kad valstybės pasirinktų vieną konkretų šeimos santykių teisinio reguliavimo modelį. Valstybės išlaiko plačią diskreciją formuodamos nacionalinę šeimos politiką. Vis dėlto ši diskrecija negali būti įgyvendinama taip, kad būtų paneigiami tarptautinės teisės lygmeniu pripažinti minimalūs žmogaus teisių apsaugos standartai. Todėl nagrinėjamu atveju vertintina ne valstybės teisė pasirinkti vienokį ar kitokį šeimos santykių teisinio reguliavimo modelį, bet tai, ar siūlomas Konstitucijos pakeitimas išliktų suderinamas su šiais minimaliais žmogaus teisių apsaugos standartais. Vertinant Projektą Nr. XVP-1322 atitikties Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams aspektu, aktualiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK, Konvencija). Būtent ši tarptautinė sutartis nustato minimalius šeimos gyvenimo apsaugos standartus, kurių Lietuva, kaip ją ratifikavusi valstybė, privalo laikytis. Ratifikuodama EŽTK, Lietuva įsipareigojo kiekvienam savo jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti šioje Konvencijoje apibrėžtas teises bei laisves (EŽTK 1 str.), įskaitant teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (EŽTK 8 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą šeimos kategoriją, yra suformulavęs aiškią ir nuoseklią jurisprudenciją, pagal kurią „šeimos gyvenimas“ pirmiausia yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar tarp asmenų egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai.
Konvencijos 8 straipsnyje vartojama „šeimos“ sąvoka apima ne tik santuoka grindžiamus santykius, bet ir kitus de facto šeiminius ryšius, pavyzdžiui, kai pora gyvena kartu nesudariusi santuokos. Be to, stabilioje de facto partnerystėje gyvenančios tos pačios lyties poros santykiai patenka į „šeimos gyvenimo“ sąvoką taip pat, kaip ir analogiškoje situacijoje esančios skirtingų lyčių poros santykiai. Remdamasis šia jurisprudencija, EŽTT yra suformulavęs aiškų žmogaus teisių standartą, kad pagal EŽTK valstybės turi pozityvią pareigą įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį tinkamą tos pačios lyties porų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Šios pozityvios pareigos nevykdymą EŽTT yra pripažinęs pažeidžiančiu EŽTK 8 straipsnį, o atitinkamais atvejais – ir EŽTK 14 straipsnį „Diskriminacijos uždraudimas“ kartu su 8 straipsniu[³⁴]. Šiame kontekste EŽTT, be kita ko, yra pabrėžęs, jog EŽTK įtvirtintos teisės ir laisvės turi būti aiškinamos taip, kad jų aiškinimas atitiktų bendrą EŽTK dvasią, t. y. priemonės, skirtos apsaugoti ir puoselėti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes; tos pačios lyties porų santykių teisinis pripažinimas ir apsauga neabejotinai tarnauja šiems idealams ir vertybėms; tokia apsauga suteikia šioms poroms teisėtą pripažinimą ir skatina jų įtrauktį į visuomenę, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos; demokratinė visuomenė atmeta bet kokį asmenų stigmatizavimą dėl seksualinės orientacijos, nes ji grindžiama visų asmenų vienodu orumu ir įvairove[³⁵].
EŽTT taip pat akcentavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog tos pačios lyties porų, gyvenančių stabiliuose ir tvirtuose santykiuose, teisinis pripažinimas ir apsauga savaime galėtų pakenkti tradiciniu būdu sukurtoms šeimoms ar kelti grėsmę jų ateičiai; tradicinės šeimos apsaugos tikslas savaime negali būti laikomas pakankamu viešojo intereso pagrindu, pateisinančiu visišką atsisakymą suteikti tos pačios lyties poroms jų santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą. Vertinamo Seimo nutarimo projekto kontekste ši EŽTT jurisprudencija yra itin reikšminga, nes Projektu Nr. XVP-1322 siūloma konstitucinę šeimos sampratą apriboti tik šeimos santykiais, kurie kyla iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Toks Seimo nutarimo projektu siūlomas pakeitimas eliminuotų kitus EŽTK 8 straipsnio saugomus šeimos santykius iš konstitucinės šeimos sampratos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas būtų skirtas piliečių valiai pareikšti dėl tokio Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo, kuriuo konstitucinė šeimos samprata būtų susiaurinta, ją siejant išimtinai su vyro ir moters santuoka, motinyste ir tėvyste.
Kadangi toks Konstitucijos pakeitimas eliminuotų kitų pagal EŽTK saugomų šeimos santykių, inter alia tos pačios lyties porų, teisinio pripažinimo ir apsaugos galimybę, jis būtų nesuderinamas su EŽTK. Vadinasi, Seimo nutarimo projektu siūlomas referendumas būtų organizuojamas siekiant išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos pakeitimo, kurio turinys neatitiktų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pagal EŽTK. 1.2. Dėl atitikties ES teisei ir vertybėms Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimas kelia pagrįstų abejonių ir dėl jo suderinamumo su Europos Sąjungos acquis. Pažymėtina, kad šeimos teisės (įskaitant santuokos ir registruotos partnerystės) klausimai iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto, įgyvendindamos šią kompetenciją, valstybės narės veikia ES teisinėje erdvėje, todėl nacionalinis teisinis reguliavimas turi būti suderinamas su ES teise tiek, kiek patenka į jos taikymo sritį. Valstybės narės privalo laikytis ES teisės, visų pirma, Europos Sąjungos Sutarties (toliau – ir ESS), Sutarties dėl ES veikimo (toliau – ir SESV) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatų. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad ESS 2 straipsnyje įtvirtinta, jog ES grindžiama pagarbos žmogaus orumui, laisvės, demokratijos, lygybės, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, vertybėmis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) naujausioje jurisprudencijoje[³⁶] pabrėžė, kad šios pamatinės vertybės nėra vien politinio pobūdžio deklaracijos ar gairės. Jos yra teisiškai privalomos valstybėms narėms, todėl valstybės narės turi pareigą jas gerbti, išlaikyti ir puoselėti.
akcentavo, kad „valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, t. y. valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio regreso šių vertybių atžvilgiu“. Šios vertybės yra konkretizuotos Chartijoje.[³⁷] Nagrinėjamu atveju aktualus Chartijos 1 straipsnyje įtvirtintas žmogaus orumo principas, 7 straipsnyje garantuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, inter alia dėl seksualinės orientacijos. ESTT yra išaiškinęs, kad Chartijos 7 straipsnyje užtikrinamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą turi tą pačią reikšmę ir apimtį kaip ir EŽTK 8 straipsnyje garantuojamos teisės[³⁸]. Konkrečiai, sąvoka „privatus gyvenimas“ ir sąvoka „šeimos gyvenimas“ gali apimti tos pačios lyties poros santykius lygiai taip pat, kaip jos apima skirtingų lyčių poros, kurių situacija tokia pati, santykius.[³⁹] Be to, ESTT praktika patvirtina, kad SESV garantuojamos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje kontekste šeimos samprata apima tos pačios lyties poras ir tėvus[⁴⁰]. Kartu ESTT yra pabrėžęs, jog neheteroseksualių asmenų stigmatizavimas ir marginalizavimas vien dėl jų lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos prieštarauja ESS 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms – pagarbai žmogaus orumui, lygybei ir pagarbos žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teisėms[⁴¹]. Vertinamo Seimo nutarimo projekto kontekste ši ESTT jurisprudencija yra reikšminga tuo, kad referendumu siekiama Konstitucijoje įtvirtinti tokią šeimos sampratą, kuri konstitucinę šeimos apsaugą susietų išimtinai su vyro ir moters santuoka, motinyste ir tėvyste.
Toks reguliavimas eliminuotų iš Konstitucijoje saugomos šeimos sampratos kitus šeiminius santykius, kurie pagal Chartiją, inter alia, jos 7 straipsnį patektų į teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apsaugos sritį, ir sudarytų prielaidas skirtingam asmenų vertinimui, nesuderinamam su Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu diskriminacijos draudimu. Tai savo ruožtu sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių – pagarbos žmogaus orumui, lygybei ir pagarbos žmogaus teisėms – apsaugą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas būtų skirtas piliečių valiai pareikšti dėl tokio Konstitucijos
tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės kylančiais šeimos santykiais. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių toks pakeitimas būtų nesuderinamas su ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis ES vertybėmis ir Chartijoje, inter alia jos 1, 7 ir 21 straipsniuose, įtvirtintomis teisėmis. Toks pakeitimas reikštų ir iš ESS 2 straipsnio kylančio reikalavimo nesilaikymą, pagal kurį valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, t. y. valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio regreso šių vertybių atžvilgiu. Kadangi šiuo metu Konstitucijoje įtvirtinta šeimos samprata yra platesnė nei Projektu Nr. XVP-1322 siūloma samprata ir apima platesnį asmenų, kurių šeimos santykiai yra saugomi, ratą, siūlomas pakeitimas reikštų būtent tokį, jau pasiektos vertybių apsaugos sumažinimą (regresą), draudžiamą pagal ESS 2 straipsnį.
Todėl Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas būtų organizuojamas siekiant išreikšti piliečių valią dėl Konstitucijos pakeitimo, kurio turinys turėtų poveikį visai Lietuvos teisės sistemai ir suponuotų nesuderinamumą su ES acquis. 1.3. Dėl patariamojo referendumo paskelbimo konstitucingumo Atsakant į trečiąjį TTK pateiktą klausimą, pažymėtina, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūloma paskelbti patariamąjį referendumą dėl konkretus Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo. Todėl vertinant, ar Konstitucija draudžia (ar riboja galimybę) rengti Seimo nutarimo projektu inicijuojamą patariamąjį referendumą, pirmiausia būtina įvertinti, ar Konstitucija apskritai leidžia konkretaus turinio Konstitucijos pataisą. Kitaip tariant, vertinant patariamojo referendumo konstitucingumą negalima atsiriboti nuo jo turinio. Priešingu atveju, toks vertinimas neturėtų realios prasmės. Konstitucinis Teismas jau yra akcentavęs[⁴²], kad Konstitucija saisto ir pačią pilietinę Tautą. Nors suverenitetas priklauso Tautai, jis turi būti įgyvendinamas laikantis Konstitucijos. Tautos suverenitetas neleidžia referendumu ar kitu būdu priimti Konstitucijos reikalavimams prieštaraujančius teisės aktus. Pasak Konstitucinio Teismo, toks aiškinimas paneigtų Konstituciją kaip aukščiausiąją teisę. Todėl iš Konstitucijos viršenybės principo kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių siūlomų sprendimų, kurie neatitinka Konstitucijos reikalavimų. Be to, konstituciniai teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės ir atsakingo valdymo principai suponuoja Seimo pareigą neskelbti referendumo, jeigu siūlomas sprendimas, įskaitant siūlomą Konstitucijos pataisą, būtų nesuderinamas su Konstitucija.[⁴³] Šie konstituciniai imperatyvai nėra siejami vien su privalomuoju referendumu.
Nors Referendumo konstitucinis įstatymas skiria privalomuosius ir patariamuosius referendumus, abiem atvejais referendumas yra tiesioginio Tautos suverenios galios vykdymo forma. Todėl nėra konstitucinio pagrindo manyti, kad patariamajam referendumui galėtų būti teikiami tokie klausimai, kurie pagal Konstituciją negali būti priimti ar įgyvendinti. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas apeiti Konstitucijos nustatytus Konstitucijos keitimo ribojimus, leidžiant Tautos valiai teikti tokį Konstitucijos pakeitimą, kuris pagal pačią Konstituciją negalėtų būti priimtas. Toks aiškinimas reikštų, kad Konstitucijos keitimo apribojimų taikymas priklausytų ne nuo referendumui teikiamo sprendimo turinio, o vien nuo pasirinktos referendumo rūšies, nors Konstitucija tokio skirtumo nedaro. Tai paneigtų Konstitucijos viršenybės principą ir sudarytų prielaidas naudoti patariamąjį referendumą kaip priemonę inicijuoti Konstitucijai prieštaraujančius sprendimus. Vertinant patariamajam referendumui siūlomos Konstitucijos pataisos turinį, aktualūs šie iš Konstitucijos kylantys reikalavimai Konstitucijos pataisoms.
Pirma, darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse;
Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna[⁴⁴]. Antra, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis[⁴⁵]. Paminėtina, kad materialiųjų Konstitucijos keitimo ribojimų doktrina (angl. substantive limits on the amendment power arba constitutional unamendability) nėra vien Lietuvos konstitucinės teisės ypatumas. Lyginamosios konstitucinės teisės tyrimai[⁴⁶] rodo, kad materialieji Konstitucijos keitimo ribojimai šiandien yra pripažįstami kaip vienas iš šiuolaikinio konstitucionalizmo bruožų. Konstitucijos keitimo ribojimai suprantami kaip konstitucinės savisaugos (atsparumo) mechanizmas, saugantis demokratinę konstitucinę santvarką nuo jos pačios procedūrų panaudojimo jai panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje išvadoje, darytina išvada, kad Projektu Nr.
XVP-1322 siūloma Konstitucijos pataisa kelia abejonių dėl jos atitikties minėtiems Konstitucijos keitimo apribojimams. Pirma, siūlomu pakeitimu būtų iš esmės pakeista šiuo metu galiojantis konstitucinė šeimos samprata, ją susiaurinant – eliminuojant dalį faktinių šeimos santykių. Tokiu būdu būtų sukurta vidinė įtampa (nesuderinamumas) tarp naujosios Konstitucijos 38 straipsnio redakcijos ir kitų Konstitucijos nuostatų, kuriomis šiuo metu grindžiama konstitucinė šeimos samprata, inter alia, žmogaus orumo apsaugos (21 str. 2 ir 3 d.), teisės į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą (22 str. 1 ir 4 d.), asmenų lygiateisiškumo principo (29 straipsnis) ir valstybės pareigos saugoti bei globoti šeimą (38 str. 2 d.). Kitaip tariant, siūloma pataisa sudarytų prielaidas pažeisti Konstitucijos, kaip vientiso ir darnaus akto, vidinę darną. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad šeimos gyvenimo apsauga Konstitucijoje nėra izoliuota vertybė. Ji yra neatsiejama nuo žmogaus orumo, privataus gyvenimo apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo. Todėl iš konstitucinės šeimos sampratos eliminuojant šeimas, susiformavusias ne santuokos pagrindu, kiltų rimtų abejonių dėl tokio reguliavimo suderinamumo su minėtais konstituciniais imperatyvais. Skirtingų lyčių poros, nusprendusios nesudaryti santuokos, būtų traktuojamos mažiau palankiai vien dėl pasirinktos šeimos santykių formos. Be to, tos pačios lyties poros būtų eliminuotos iš konstitucinės šeimos sampratos vien dėl jų seksualinės orientacijos. Atitinkamai siūlomas konstitucinis reguliavimas sudarytų prielaidas nevienodam asmenų traktavimui dėl pagrindų, kurie yra draudžiami pagal Konstitucijos 29 straipsnį. Antra, atsižvelgiant į pirmiau šioje išvadoje išdėstytus argumentus dėl Projekto Nr.
XVP-1322 nesuderinamumo su EŽTK ir ES teise, pažymėtina, kad siūloma Konstitucijos pataisa taip pat keltų rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su konstituciniu Lietuvos Respublikos įsipareigojimu laikytis tarptautinės ir ES teisės. Kadangi šios pareigos kyla iš pačios Konstitucijos, Konstitucijos pataisa negali būti naudojama joms paneigti (jeigu šių tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis). Trečia, siūlomas Konstitucijos pakeitimas galėtų kelti abejonių ir dėl jo suderinamumo su pamatinėmis konstiticinėmis vertybėmis – prigimtiniu žmogaus teisių pobūdžiu ir demokratija. Pagal Konstituciją tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine[⁴⁷]. Todėl Konstitucijos pataisa, kuria reikšmingai susiaurinama žmogaus teisių apsauga, paneigiama reikšmingos visuomenės dalies konstitucinių teisių apsauga, lygybė ir orumas, galėtų būti vertinama kaip nesuderinama su demokratinės valstybės samprata. Atskirai paminėtina, kad Projektas Nr. XVP-1322 kelia abejonių ir teisinio aiškumo, kuris yra vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų[⁴⁸], aspektu. Iš Seimo nutarimo projekto nėra pakankamai aišku, kokiu konkrečiu būdu būtų keičiamas Konstitucijos 38 straipsnis – ar siūloma pakeisti kurią nors jo dalį, ją išdėstant nauja redakcija, ar straipsnį papildyti nauja dalimi, ar kt. Todėl nėra iki galo aiški nei siūlomos Konstitucijos pataisos apimtis, nei jos santykis su galiojančiu Konstitucijos tekstu. Ši aplinkybė yra reikšminga, kadangi Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją referendumui gali būti teikiami tik aiškiai suformuluoti klausimai[⁴⁹]. Aplinkybė, kad iš Projekto Nr.
XVP-1322 nėra pakankamai aišku, kokiu konkrečiu būdu siūloma keisti Konstitucijos 38 straipsnį, apsunkina visapusišką siūlomos referendumo iniciatyvos vertinimą. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas Konstitucijos pakeitimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikties iš Konstitucijos kylantiems Konstitucijos keitimo reikalavimams. Atitinkamai kyla pagrįstų abejonių ir dėl paties Seimo nutarimo paskelbti tokio turinio patariamąjį referendumą atitikties Konstitucijai. Priešingas aiškinimas leistų patariamąjį referendumą naudoti kaip priemonę siekti pritarimo tokiam Konstitucijos pakeitimui, kuris pagal Konstituciją negalėtų būti priimtas ir įgyvendintas. II. Dėl pirmojo ir ketvirtojo klausimų Vertinant Seimo nutarimo projekto poveikį socialinei aplinkai ir teisinei sistemai, taip pat galimas jo teisines pasekmes, atkreiptinas dėmesys į šiuos aspektus. Pirma, Seimo inicijuojamas patariamasis referendumas yra reikšminga viešosios valdžios valios išraiškos forma, todėl jo socialinis poveikis gali pasireikšti dar iki bet kokių teisinių padarinių atsiradimo. Pats Seimo sprendimas referendumui teikti klausimą dėl tam tikrų šeimos santykių konstitucinės apsaugos susiaurinimo suponuoja, kad pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją pripažįstamų šeimos santykių konstitucinės apsaugos apimtis tampa daugumos apsisprendimo objektu. Didžiausią poveikį toks referendumas turėtų asmenims, kurių šeimos santykiai pagal šiuo metu galiojančią Konstituciją yra pripažįstami šeima, tačiau pagal siūlomą konstitucinį reguliavimą nebebūtų laikomi patenkančiais į konstitucinę šeimos sampratą. Tokiomis aplinkybėmis šie asmenys referendumą galėtų suvokti kaip valstybės iniciatyvą iš naujo spręsti dėl jų šeimos santykių konstitucinės apsaugos, nors tokios apsaugos užtikrinimas pagal Konstituciją neturėtų priklausyti nuo daugumos valios.
Be to, įvertinus, kad patariamuoju referendumu būtų siekiama susiaurinti tam tikrų visuomenės grupių konstitucinę apsaugą, tokio referendumo inicijavimas galėtų sudaryti prielaidas didėti šių grupių socialinei atskirčiai, stigmatizacijai ir diskriminacinių nuostatų plitimui. Antra, net ir patariamasis referendumas, kuriame Tauta pareikštų pritarimą Projekte Nr. XVP-1322 siūlomam Konstitucijos pakeitimui, sukurtų lūkestį, kad referendumo rezultatai bus įgyvendinti formaliu Konstitucijos pakeitimo įstatymu. Kaip nurodyta Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, patariamajame referendume piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka. Tad praktikoje patariamojo referendumo rezultatai galėtų turėti įtaką tolesniam teisėkūros procesui ir sudaryti prielaidas inicijuoti Konstitucijos pataisą, kurios turinio suderinamumas su Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir ES teise kelia pagrįstų abejonių. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad demokratinėje teisinėje valstybėje teisėkūros procesas grindžiamas Konstitucijos viršenybės principu. Todėl teisėkūros iniciatyvos, įskaitant referendumų inicijavimą, turi būti vykdomos laikantis Konstitucijos ir negali būti naudojamos siekiant priimti reguliavimą, kurio suderinamumas su pačia Konstitucija kelia pagrįstų abejonių.
Priešingas požiūris galėtų kelti abejonių dėl teisinės valstybės principo laikymosi, sudaryti prielaidas instrumentalizuoti teisę tokiems tikslams, kurie yra nesuderinami su demokratinės teisinės valstybės samprata, ir mažinti visuomenės pasitikėjimą Konstitucija bei visa teisine sistema. Trečia, atsižvelgiant į šioje išvadoje išdėstytus argumentus, jeigu Seimo nutarimo projektas būtų priimtas, tai sudarytų prielaidas konstituciniams ginčams. Konstitucinės kontrolės objektu galėtų tapti tiek Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo, tiek, jeigu būtų priimtas, ir Konstitucijos pakeitimo įstatymas. Be to, priėmus siūlomą konstitucinį reguliavimą ir jį įgyvendinančius teisės aktus, galėtų kilti jų suderinamumo su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir ES teise klausimų, o tai sudarytų prielaidas konstatuoti Lietuvos laisva valia prisiimtų tarptautinių ir ES teisės įsipareigojimų pažeidimus. Apibendrinant darytina išvada, kad Projektu Nr. XVP-1322 siūlomas patariamasis referendumas, atsižvelgiant į jo turinį, galėtų turėti neigiamą poveikį socialinei aplinkai ir teisės sistemai, sudaryti prielaidas konstituciniams ginčams, EŽTK ir ES acquis pažeidimams. Nepritarti Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių.
Teisinis reguliavimas turi būti proporcingas ir sudaryti galimybes piliečiams pareikšti savo nuomonę. Toks patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. 7. Vytauto didžiojo universiteto Teisės fakultetas 2026-07-09
Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsnio nuostatomis, 2026 m. gegužės 20 d. posėdyje nutarė prašyti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto pateikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadą dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl patariamojo referendumo dėl piliečių valios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ projekto Nr. XVP-1322, atsakant į šiuos klausimus:
surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? 2. Ar Seimo nutarimo projektas neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? 3.
patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: "Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?"
nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Neperžengdami savo kompetencijos ribų, toliau pateikiame atsakymus į užduotus klausimus. 1. Kaip Seimo nutarimo projektu siūlomas surengti referendumas paveiktų teisinę sistemą ir socialinę aplinką? LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvykus patariamajam referendumui, „pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁵⁰]. Kadangi patariamasis referendumas savaime nesukuria naujų teisės normų, jis neturi tiesioginio poveikio teisinei sistemai. Tokį poveikį gali sukelti tik Seimo sprendimai, priimti apsvarsčius referendumo rezultatus. Netiesioginis referendumo poveikis teisinei sistemai gali pasireikšti tuo, kad jo rezultatai gali būti laikomi reikšminga aplinkybe aiškinant Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, nuostatų turinį, ypač Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Kadangi klausimas buvo pateiktas Teisės fakultetui, atsakydamas į jį fakultetas gali remtis tik teisės mokslams būdinga metodologija. Ši metodologija leidžia daryti išvadas dėl teisės normų egzistavimo ir jų turinio, teisinio reguliavimo poveikio bei pasekmių asmenų teisėms ir laisvėms, taip pat teisinei sistemai. Tačiau teisės mokslų metodologija neleidžia daryti pagrįstų išvadų apie galimą patariamojo referendumo poveikį socialinei aplinkai. Tam būtini empiriniai tyrimai, atliekami pasitelkiant kitų mokslo sričių metodologiją. 2.
neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams bei Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms? Į šį klausimą reikėtų atsakyti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir įsipareigojimus, kylančius iš narystės Europos Sąjungoje. Prieštaravimas tarptautiniams įsipareigojimams ar Europos Sąjungos teisės reikalavimams, priimant sprendimą skelbti patariamąjį referendumą siūlomu klausimu, galėtų kilti tuo atveju, jeigu pats sprendimas skelbti patariamąjį referendumą prieštarautų kuriam nors tarptautinės ar Europos Sąjungos teisės aktui arba jeigu juo būtų siekiama sukelti teisines pasekmes, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ar Europos Sąjungos teise. Lietuvos Respublika nėra prisiėmusi jokių tarptautinių įsipareigojimų, kurie savaime draustų piliečiams pareikšti savo valią patariamajame referendume. Kitaip tariant, formaliu požiūriu vertintinas klausimas yra tai, ar Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtinta galimybė skelbti patariamąjį referendumą pati savaime prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautiniams ar Europos Sąjungos teisės įsipareigojimams. Kadangi tokių įsipareigojimų nėra žinoma, darytina išvada, kad pats patariamojo referendumo institutas neprieštarauja jokiems Lietuvos Respublikos prisiimtiems tarptautiniams ar Europos Sąjungos teisės įsipareigojimams. Kitas svarbus aspektas – ar įvykęs patariamasis referendumas gali sukelti tokias teisines pasekmes, kurios galėtų pažeisti kokį nors Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą ar Europos Sąjungos teisės reikalavimą? LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patariamojo referendumo įvykimo atveju „pareikštos valios įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁵¹].
Tokiu būdu įvykusio patariamojo referendumo tiesioginė teisinė pasekmė yra Seimo pareiga svarstyti pareikštos valios įgyvendinimo klausimą. Nei patariamajame referendume pareikšta valia, nei šios valios įgyvendinimo klausimo svarstymas savaime nesukuria naujos teisės normos, kuri galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ar Europos Sąjungos teisei. Lietuvos Respublika nėra prisiėmusi jokių iš tarptautinės ar Europos Sąjungos teisės kylančių įsipareigojimų, kurie iš principo neleistų Seimui svarstyti tam tikrų klausimų. Todėl, vertinant formaliai, Seimo nutarimo surengti patariamąjį referendumą įgyvendinimas nesukeltų teisinių pasekmių, kurios pažeistų Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ar Europos Sąjungos teisę. Tačiau šį klausimą galima svarstyti ir kitu aspektu – ar šiuo referendumu siekiami tikslai prieštarauja arba gali prieštarauti Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams ir Europos Sąjungos teisei? Toks prieštaravimas galėtų kilti, jeigu Seimo nutarimu būtų, pavyzdžiui: raginama nevykdyti tarptautinės sutarties; paneigiamas Europos Sąjungos teisės aktų privalomumas; pažeidžiamos tarptautinėse sutartyse ir Europos Sąjungos pirminės teisės šaltiniuose įtvirtintos vertybės (žmogaus orumas, demokratija, teisinė valstybė, žmogaus teisės ir kt.); siekiama sukelti teisinius padarinius, nesuderinamus su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais.
Todėl, vertinant šiuo aspektu, svarbu įvertinti, ar nuostata, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, yra suderinama su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais ir Europos Sąjungos teisės reikalavimais. Referendumui siūloma nuostata yra susijusi su šeimos teisinių santykių atsiradimo pagrindais. Taip pat svarbu įvertinti, ar šie pagrindai neriboja ir neprieštarauja žmogaus teisėms, įtvirtintoms Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė: „Vyrams ir moterims, sulaukusiems santuokinio amžiaus, pripažįstama teisė tuoktis ir kurti šeimą“[⁵²]. Panaši nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“[⁵³]. Tuo tarpu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje „Teisė tuoktis ir kurti šeimą“ įtvirtinta nuostata, kad „Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus“[⁵⁴]. Tiek Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos sukuria Lietuvos Respublikai pareigą užtikrinti, kad būtų gerbiama vyrų ir moterų teisė sudaryti santuoką ir kurti šeimą.
Tuo tarpu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija pripažindama pačia teisę tuoktis ir kurti šeimą nesieja šios teisės tik su vyro ir moters santuoka, bet palieka šios teisės įgyvendinimą palieka valstybių narių nacionalinės teisės reguliavimui. Visuose minėtuose tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtinama ir apibrėžiama ne tik teisė tuoktis, bet ir teisė kurti šeimą. Santuokos ir šeimos teisinių santykių atsiradimo neatsiejamą ryšį rodo ir LR CK 3.7 straipsnis „Santuokos samprata“, kuriame įtvirtinta, kad „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“[⁵⁵]. Tai rodo ne tik neatsiejamą santuokos ir šeimos teisinių santykių kūrimo ryšį, bet ir šios teisės ribas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimuose yra patvirtinę, kad nei iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nei iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos valstybėms nekyla pareiga teisę į santuoką taikyti ne tik vyrams ir moterims, bet ir tos pačios lyties poroms. Byloje Fedotova and Others v. Russia EŽTT nurodė, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 12 straipsnis (teisė tuoktis ir sukurti šeimą) negali būti aiškinami kaip nustatantys valstybėms pareigą suteikti tos pačios lyties poroms teisę sudaryti santuoką[⁵⁶]. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Coman ir kt. (C-673/16) nurodė, kad „Valstybės narės gali laisvai leisti arba neleisti tos pačios lyties asmenų santuokas“[⁵⁷].
Svarbu pažymėti, kad EŽTT, aiškindamas Europos žmogaus teisių konvenciją, nesieja ir netapatina valstybės pareigų, kylančių iš Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), ir pareigų, kylančių iš Konvencijos 12 straipsnio (teisė sudaryti santuoką ir kurti šeimą). Byloje Fedotova and Others v. Russia EŽTT nurodė, kad „pagal iš Konvencijos 8 straipsnio kylančius pozityviuosius įsipareigojimus valstybės narės privalo nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį, kad tos pačios lyties porų santykiams būtų suteiktas tinkamas teisinis pripažinimas ir apsauga“[⁵⁸]. Tačiau tuo pat metu EŽTT nurodė, kad „Valstybėms suteikiama platesnė vertinimo laisvė nustatyti tos pačios lyties poroms prieinamo teisinio reguliavimo konkrečią formą, kuri nebūtinai turi būti santuoka <...> valstybėms suteikta diskrecija apima tiek teisinio pripažinimo formos pasirinkimą, tiek tos pačios lyties poroms suteikiamos teisinės apsaugos turinį“[⁵⁹]. Byloje Paradiso and Campanelli v. Italy EŽTT nurodė, kad iš Konvencijos 8 straipsnio negarantuojama teisė „sukurti šeimą“[⁶⁰]. Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę nesuponuoja pareigos nustatyti vienodą teisinį reguliavimą teisiniams santykiams, kylantiems iš santuokos, ir teisiniams santykiams, kylantiems iš šeimos gyvenimo nesudarius santuokos. Nors Lietuvos Respublika privalo užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą santuokos nesudariusiems asmenims, ši pareiga nereiškia, kad jiems turi būti suteikta savo forma ar turiniu tapati arba analogiška iš santuokos kylantiems teisiniams santykiams teisinė apsauga.
Pažymėtina, kad, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuostata, jog „šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“, toks teisinis reguliavimas savaime neužkirstų kelio valstybei vykdyti savo pozityviąją pareigą nustatyti teisinę apsaugą asmenims, gyvenantiems šeimos gyvenimą nesudarius santuokos, ar kitoms bendro gyvenimo formoms, grindžiamoms pastoviais tarpusavio įsipareigojimais. Taip pat pažymėtina, kad, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtinta minėta nuostata, nacionaliniame teisiniame reguliavime nustatytas iš vyro ir moters santuokos kylančių teisinių santykių ir iš bendro ar šeimos gyvenimo nesudarius santuokos kylančių teisinių santykių diferencijavimas savaime nepažeistų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Todėl pagrįstai galima daryti šias išvadas:
Patariamajam referendumui siūloma nuostata negali būti traktuojama kaip raginimas nevykdyti tarptautinės sutarties. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nepaneigia privalomų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nepažeidžia žmogaus teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse ir jų autentišką aiškinimą formuojančioje kompetentingų tarptautinių teismų jurisprudencijoje. Patariamajam referendumui siūloma nuostata nesukuria teisinių padarinių, nesuderinamų su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais. 3.
Konstitucija draudžia ar riboja rengti patariamąjį referendumą, kuriame būtų pateikiamas klausimas: "Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?" Konstitucinio Teismo doktrinoje yra suformuluoti keli reikalavimai, kurių turi būti laikomasi rengiant referendumą. Šio klausimo kontekste svarbiausi yra šie reikalavimai: referendumui teikiamas klausimas turi sudaryti prielaidas nustatyti tikrąją Tautos valią[⁶¹]; referendumui negali būti teikiami klausimai, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų[⁶²]. Dėl referendumui teikiamo klausimo atitikimo reikalavimui, jog teikiamas klausimas turi sudaryti prielaidas nustatyti tikrąją Tauto valią Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuuoti aiškiai, neklaidinančiai“[⁶³]. Taip pat yra nurodęs, kad
„balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir
pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos“[⁶⁴]. Referendumui teikiamas klausimas
„Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos
teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“ yra pakankamai aiškus, neapima kelių savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų ar įstatymų nuostatų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal minėtus kriterijus referendumui teikiamas klausimas neatitinka referendumui teikiamam klausimui keliamų reikalavimų. Dėl to ar referendumui keliamas klausimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų?
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad referendumui negali būti teikiami klausimai, kuriais būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų arba būtų pažeista Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darna[⁶⁵]. Šiuo atveju svarbus aspektas yra tai, kad nagrinėjamu atveju klausimas teikiamas ne privalomajam, o patariamajam referendumui. Įvykus patariamajam referendumui nėra priimamas įstatymas ar pakeičiama Konstitucijos nuostata. Įvykus patariamajam referendumui išreiškiama piliečių valia, kurios „įgyvendinimo klausimas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo galutinių referendumo rezultatų paskelbimo turi būti apsvarstytas Seime Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka“[⁶⁶]. Tai reiškia, kad įvykus patariamajam referendumui savaime neatsiranda teisinių pasekmių, kurios galėtų būti nesuderinamos su materialiaisiais Konstitucijos keitimo apribojimais arba kurios de facto ar de jure pažeistų Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darną. Pažymėtina, kad, jeigu dėl patariamajame referendume išreikštos Tautos valios įgyvendinimo galėtų kilti pavojus, jog būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo reikalavimų ar pažeista Konstitucijos nuostatų ir joje įtvirtintų vertybių darna, svarstant referendumo rezultatus Seime Seimo nariai turės į tai atsižvelgti ir ieškoti būdų, kaip suderinti Tautos pareikštą valią su Konstitucijos reikalavimais. Jeigu būtų neleidžiama rengti patariamojo referendumo vien dėl to, kad keliamas klausimas gali būti nesuderinamas su Konstitucijos keitimui taikomais reikalavimais, tai iš esmės reikštų, jog Tautos, kaip suvereno, valios pareiškimas gali būti ribojamas ir tais atvejais, kai šis valios pareiškimas nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių ir nesukuria naujų teisės normų.
Akivaizdu, kad toks ribojimas būtų nesuderinamas ne tik su pamatiniais demokratijos ir pliuralizmo principais, bet ir su Tautos, kaip suvereno, konstituciniu statusu. Toks ribojimas iš esmės susiaurintų tiek Tautos suverenitetą, tiek demokratiją ir sukurtų prielaidas Konstituciją tapatinti ne su Tautos valia, bet su Tautos valios kontrole. Nors, kaip jau buvo minėta, galimybės Tautai pareikšti valią patariamajame referendume ribojimas galėtų būti traktuojamas kaip esminis Tautos suvereniteto ir demokratijos suvaržymas, verta trumpai aptarti, ar pats patariamajam referendumui teikiamas klausimas gali būti laikomas nesuderinamu su materialiaisiais Konstitucijos keitimo apribojimais. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad pats siūlymas Konstitucijoje įtvirtinti kitokias nuostatas, kurios keistų galiojančias Konstitucijos nuostatas arba sudarytų prielaidas peržiūrėti iki šiol galiojusių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuotą nuoseklią konstitucinę doktriną, savaime negali būti laikomas prieštaravimu Konstitucijai. Jeigu būtų priešingai, pati Konstitucijos nuostata, kad Konstitucija gali būti keičiama, taptų iš esmės deklaratyvi. Akivaizdu, kad tai lygiai taip pat prieštarautų Konstitucijai, kaip ir joje įtvirtintų materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų nepaisymas. Dėl šios priežasties materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai negali būti tapatinami su konstitucine doktrina.
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis“[⁶⁷]. Nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu įvertinti, ar referendumui siūlomas klausimas yra susijęs su galimu prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio arba pačių prigimtinių žmogaus teisių pažeidimu. Siekiant atsakyti į šį klausimą, svarbu išsiaiškinti, kas yra prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis ir ar referendumui teikiamas klausimas gali būti susijęs su šio principo nepaisymu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad negalima aiškinti, esą bet kuri Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė ar laisvė yra prigimtinė vien dėl to, kad ji yra įtvirtinta Konstitucijoje. Tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ar laisvės pažeidimas savaime nereiškia, kad yra pažeistas ir Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas[⁶⁸]. Atitinkamai, jeigu yra keičiamos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, kurios nėra prigimtinės, tai nereiškia, kad toks Konstitucijos keitimas paneigia prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „[p]rigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne“[⁶⁹]. Šis Konstitucinio Teismo paaiškinimas nurodo svarbų kriterijų, leidžiantį atskirti prigimtines teises nuo kitų Konstitucijoje ar įstatymuose įtvirtintų teisių.
Teisė yra prigimtinė, jeigu ji egzistuoja nepriklausomai nuo įstatymų leidėjo valios ir įstatymų leidėjas negali jos nepaisyti, nepažeisdamas pagrindiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų reikalavimų. Ir atitinkamai, jeigu įstatymų leidėjas turi diskreciją, nepažeisdamas pagrindiniuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų reikalavimų, nustatyti didesnę arba mažesnę tam tikrų teisių apimtį, tokios teisės nėra prigimtinės. Vyro ir moters teisė sudaryti santuoką (sukurti šeimos teisinius santykius[⁷⁰]) ir kartu sukurti šeimą yra prigimtinio pobūdžio. Valstybė negali šios teisės nepaisyti ar įstatymų leidėjo sprendimu jos siaurinti. Tačiau, remiantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija anksčiau cituotose bylose, valstybė turi diskreciją nuspręsti, ar ji įstatymų leidėjo sprendimu suteikia tos pačios lyties asmenims teisę į santuoką, ar ne. Taip pat ji turi diskreciją nuspręsti tiek dėl tos pačios lyties asmenų poroms suteikiamo „teisinio pripažinimo formos pasirinkimą, tiek tos pačios lyties poroms suteikiamos teisinės apsaugos turinį“[⁷¹]. Todėl tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos teisinius santykius, tapačius iš santuokos kylantiems šeimos teisiniams santykiams, nesuteikimas, taip pat skirtingos apimties teisinės apsaugos, palyginti su santuokoje esančiais asmenimis, suteikimas asmenims, gyvenantiems šeimos gyvenimą, tačiau nesudariusiems ar negalintiems sudaryti santuokos, negali būti laikomas prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima pagrįstai teigti, kad Konstitucija savaime nedraudžia ir neriboja rengti patariamojo referendumo, kuriame būtų pateikiamas klausimas: „Ar pritariate, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės?“, nes patariamasis referendumas savaime nesukuria teisinių pasekmių, galinčių prieštarauti Konstitucijos nuostatoms, o pats referendumui teikiamas klausimas nepaneigia ir neapriboja prigimtinių žmogaus teisių taip, kaip jos suprantamos Konstitucinio Teismo doktrinoje, tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir juos aiškinančioje tarptautinių teismų jurisprudencijoje. 4. Kokias pasekmes galėtų sukelti Seimo nutarimo projektu siūlomas patariamasis referendumas? Kaip jau buvo minėta atsakant į pirmąjį klausimą, teisinė metodologija leidžia daryti išvadas dėl teisės normų egzistavimo ir jų turinio, teisinio reguliavimo poveikio bei pasekmių asmenų teisėms ir laisvėms, taip pat teisinei sistemai. Tačiau teisės mokslų metodologija neleidžia daryti pagrįstų išvadų apie galimą patariamojo referendumo poveikį socialinei aplinkai. Tam būtini empiriniai tyrimai, atliekami pasitelkiant itų mokslo sričių metodologiją. Todėl, neperžengiant savo kompetencijos ribų, galima tik apibendrintai konstatuoti, kad patariamasis referendumas pirmiausia sukeltų politines pasekmes – įpareigotų įstatymų leidėją svarstyti Tautos pareikštą valią ir ieškoti politinių bei teisinių jos įgyvendinimo sprendimų.
Be to, referendumo rezultatai būtų reikšminga aplinkybe aiškinant Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, turinį. Pritarti
pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto pasiūlymai ir sprendimas: 6.1. Pasiūlymai: nėra. 6.2. Sprendimas:
Teisės ir teisėtvarkos komitetui jį tobulinti pagal Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms komitetas pritarė. 2. pritarti komiteto išvadoms. 7. Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 2, susilaikė – 1. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: J. Narkiewicz. Komiteto pirmininkas (Parašas) Jaroslaw Narkiewicz Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto biuro patarėja Rasa Mačiulytė [1] KT akivaizdžiai neturėjo (ir negalėjo turėti) mintyje įvairius šeimos sampratos variantus: santuokinį šeimos modelį, kuris tik vienas „užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą ir visus kitus ne-santuokinius šeimos modelius, kurie tautos ir valstybės gyvybingumui bei istoriniam išlikimui būtų visiškai bereikšmiai. Šeimos instituto turinys, nepriklausomai nuo jo kilmės formos, pagal galimybes privalo tarnauti Konstitucijos 38 str.
I ir II dalyse apibrėžtoms funkcijoms (valstybės tęstinumui, žmonių kartų giminystės ryšiams) [2] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Referendumo įstatymas (2022 birželio 23 d.).https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=922b1d4000f511ed8fa7d02a65c371ad [3] Pagal Įstatymo 5 straipsnio
svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kuriuos spręsti referendumu siūlo ne mažiau kaip trys šimtai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių arba teikia Seimas. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl kitų klausimų (išskyrus tuos, kurie yra nustatyti Konstitucijos 148 straipsnio 1, 2 dalyse, taip pat šio Įstatymo 2, 3 dalyse), įstatymų ar jų nuostatų, dėl kurių buvo sprendžiama privalomajame referendume, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašą. [4] Pagal Konstituciją, inter alia jos
nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (inter alia nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai) (Konstitucinio Teismo 2025 balandžio 17 d. nutarimas).
W. (1926). The family as a unity of interacting personalities. The Family, 7, p. 3–9. [6] MURDOCK, G. P. (1949). Social structure. Iš: Vida Česnuitytė. Lietuvos šeima: sampratos ir praktikos. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2015, p. 58. [7] Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, 15.1 p. [8] KŪRIS, E. (2023). Doctrinal Experimenting with the Constitution in Lithuania: On the Structure of the Constitution, the Non-Amendability of Constitutional Provisions and the Legal Force of ‘Pre-Constitutional’ Acts, Review of Central and Eastern European Law, 48, p. 116. [9] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [10] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai. [11] KŪRIS, E. (2023). Doctrinal Experimenting with the Constitution in Lithuania: On the Structure of the Constitution, the Non-Amendability of Constitutional Provisions and the Legal Force of ‘Pre-Constitutional’ Acts, Review of Central and Eastern European Law, 48, p. 116–117. [12] Žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gegužės 26 d. sprendimą byloje Keegan ir kt. prieš Airiją, Nr. 16969/90. [13] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1997 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje X, Y ir Z prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 21830/93. [14] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14. [15] Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2023 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją, Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14. [16] Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą byloje Coman ir kt., Nr. C-673/16. [17] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Parris, Nr. C-443/15. [18] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Wojewoda Mazowiecki, Nr.
C-713/23. [19] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Wojewoda Mazowiecki, Nr. C-713/23, 52 p. [20] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [21] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas, 2.2 p. [22] JARAŠIŪNAS, E. (2025). „Demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos tarpusavio sąsajos klausimai konstitucinėje jurisprudencijoje.“ Jurisprudencija, 32(1), 11–12 p. [23] ŽALIMAS, D. (2018). „Konstitucijos viršenybės užtikrinimas: kai kurie Konstitucinio Teismo implicitinių įgaliojimų aspektai.“ Jurisprudencija, 25(1), p. 50. [24] SINKEVIČIUS, V. (2015). „Konstitucijos keitimo apribojimai?“ Jurisprudencija, 22(2), p. 216. [25] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [26] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-22-629/2021. Taip pat žr. BALTRIMAS, J. (2024). Referendumų leistinumo teisminės kontrolės santykis su tautos suverenitetu. Iš: Konstitucinė justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 12. [27] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas. [28] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas. [29] SINKEVIČIUS, V. (2015). „Konstitucijos keitimo apribojimai?“ Jurisprudencija, 22(2), p. 223–224. [30]Prieiga per internetą: <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/d88e8463275811f1aed4e578f20c50cc?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=6143b65a-2438-4daf-a782-e4b2ffa274fe >. [31] Žr. Konstitucijos 135 str. 1 d., 138 str. 3 d. [32] Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, 2019 m. balandžio 18 d., 2023 m. birželio 7 d. nutarimus. [33] žr.
LRKT 2025 m. balandžio 17 d., 2019 m. sausio 11 d. ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimus. [34] Šiais aspektais žr., pvz., EŽTT, 2023 m. sausio 17 d. sprendimą, Fedotova ir kiti prieš Rusiją; 2023 m. birželio 1 d. sprendimą, Maymulakhin ir Markiv v. Ukrainą, pareiškimo Nr. 75135/14; 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, Koilova ir Babulkova v. Bulgariją, pareiškimo Nr. 40209/20; 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą, Przybyszewska ir kt. prieš Lenkiją, pareiškimų Nr. 11454/17 ir kt.; 2025 m. vasario 27 d. sprendimą, Szypuła ir kt. v. Lenkiją, pareiškimų Nr. 78030/14 ir 23669/16; 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą, Andersen v. Lenkiją, pareiškimo Nr. 53662/20. [35] Šiais aspektais žr., pvz., 2023 m. sausio 17 d. sprendimą, Fedotova ir kiti prieš Rusiją; 2023 m. birželio 1 d. sprendimą, Maymulakhin ir Markiv v. Ukrainą. [36] Šiais aspektais žr. 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Europos Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [37] Šiais aspektais žr. 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą Europos Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [38] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 64 p.; 2024 m. spalio 4 d. sprendimo Mirin, C‑4/23, 63 p. [39] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 65 p.; 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, 50 p. [40] Šiais aspektais žr. 2025 m. lapkričio 25 d. sprendimo Jakub Cupriak-Trojan, Mateusz Trojan prieš Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, 77 p.; 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, 69 p.; 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, 35 p. [41] Šiais aspektais žr.
Komisija prieš Vengriją, C-769/22. [42] Šiais aspektais žr. pvz., LRKT 2014 m. liepos 11 d. nutarimą. [43] Ibid. [44] Šiais aspektais žr. LRKT 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus. [45] Šiais aspektais žr. LRKT 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus. [46] Žr. pvz., Tom Ginsburg, David Landau and Mila Versteeg. Comparative Constitutional Law and Politics: Analysis, Cases and Materials, Oxford University Press, 2025, 131-175 p.; Yaniv ROZNAI. Unconstitutional constitutional amendments: the limits of amendment powers. Oxford University Press, 2017; Silvia Suteu, Eternity clauses in democratic constitutionalism, Oxford, United Kingdom, 2021. [47] Žr., pvz., LRKT 2024 m. kovo 14 d. išvadą Nr. KT24-I1/2024. [48] Žr., pvz., LRKT 2019 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. KT8-N2/2019 [49] Žr., pvz., LRKT 2014 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. KT36-N10/2014. [50] Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas (TAR, 2022-07-11, Nr. 2022-15209) [51] Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas. [52] Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1966 m. gruodžio
[53] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950 m. lapkričio 4 d. (Žin., 1995, Nr. 40-987) [54] Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 202, 2016 6 7, p. 389–405) [55] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė (Žin., 2000, Nr. 74-2262) [56] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos.
Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 165, 17 January 2023 [57] Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) 2018 m. birželio 5 d. sprendimas byloje C-673/16, Coman ir kt., ECLI:EU:C:2018:385, 37 punktas. [58] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 178, 17 January 2023 [59] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 188, 17 January 2023 [60] Paradiso and Campanelli v. Italy [GC], no. 25358/12, § 141, 24 January 2017. [61] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [62] Ten pat. [63] Konstitucinis Teismo
[64] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [65] Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas. [66] LR Referendumo konstitucinio įstatymo 9 str. 2 d. [67] Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas [68] Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas [69] Ten pat. [70] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Trečioji knyga. Šeimos teisė. (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 3.7 str. [71] Fedotova and Others v. Russia [GC], nos. 40792/10, 30538/14 and 43439/14, § 188, 17 January 2023