2009 m. birželio 4 d. (
*1)
„Direktyva 94/25/EB — Teisės aktų derinimas — Pramoginiai laivai — Draudimas naudoti asmeninius laivus ne bendro naudojimo laivybos keliuose — EB 28 ir 30 straipsniai — Lygiaverčio poveikio priemonės — Patekimas į rinką — Kliūtis — Aplinkos apsauga — Proporcingumas“
Byloje C–142/05
dėl Luleå tingsrätt (Švedija) 2005 m. vasario 22 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. kovo 24 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Åklagaren
prieš
Percy Mickelsson,
Joakim Roos,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Makarczyk, P. Kūris, G. Arestis (pranešėjas) ir J. Klučka,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius J. Swedenborg, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. liepos 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2006 m. gruodžio 14 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 28–30 straipsnių, 1994 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/25/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su pramoginiais laivais, suderinimo ( OL L 164, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 13 t., p. 196), iš dalies pakeistos 2003 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/44/EB ( OL L 214, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 409; toliau – Direktyva 94/25), išaiškinimu.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą Åklagaren (prokuratūros) P. Mickelsson ir J. Roos dėl draudimo, numatyto Reglamente 1993:1053 dėl asmeninių laivų naudojimo (förordning (1993:1053) om användning av vattenskoter), iš dalies pakeistame Reglamentu 2004:607 (förordning (2004:607); toliau – nacionalinis reglamentas), naudoti asmeninius laivus nepaisymo.
3Pagal Direktyvos 94/25 antrą konstatuojamąją dalį:
„<…> įvairiose valstybėse narėse galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pramoginių laivų saugos techninius reikalavimus, taikymo sritis ir turinys skiriasi; <…> kadangi dėl tokių skirtumų vidaus rinkoje gali atsirasti kliūčių prekybai ir nevienodos konkurencijos sąlygos“.
4Direktyvos 94/25 trečioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„<…> nacionalinės teisės aktų derinimas yra vienintelis būdas šias laisvos prekybos kliūtis pašalinti; <…> kadangi atskiros valstybės narės negali šio siekimo tinkamai įgyvendinti; <…> kadangi ši direktyva nustato tik tuos reikalavimus, kurie yra esminiai pramoginių laivų judėjimo laisvei.“
5Direktyvos 94/25 1 straipsnyje apibrėžta šios direktyvos taikymo sritis. Ši nuostata pakeista Direktyvos 2003/44/EB 1 straipsnyje pateiktu tekstu, kuriuo ši taikymo sritis išplėsta siekiant įtraukti ir asmeninius laivus.
6Direktyvos 94/25 2 straipsnyje „Pateikimas rinkai ir pradėjimas eksploatuoti“ nurodyta:
„1. Valstybės narės imasi visų reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog 1 straipsnio 1 dalyje paminėti gaminiai gali būti pateikti rinkai ir pradėti eksploatuoti naudojant juos pagal paskirtį tik tuo atveju, jei jie, būdami teisingai sukonstruoti ir eksploatuojami, nekelia grėsmės asmenų saugai ir sveikatai, turtui ar aplinkai.
2Šios direktyvos nuostatos nekliudo valstybėms narėms laikantis (EB) Sutarties priimti nuostatų, reglamentuojančių tam tikruose vandenyse navigaciją siekiant apsaugoti aplinką, vandens kelių sistemą ir užtikrinti vandens kelių saugą, jeigu dėl to nereikia šią direktyvą atitinkančių laivų modifikuoti.“
7Direktyvos 94/25, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/44/EB, 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nedraudžia, neriboja ir nekliudo pateikti rinkai ir (arba) pradėti savo teritorijoje eksploatuoti 1 straipsnio 1 dalyje paminėtų gaminių, turinčių IV priede paminėtą ženklą „CE“, rodantį, kad jie atitinka visas šios direktyvos nuostatas, įskaitant II skyriuje nustatytas atitikties procedūras.“
8Direktyvos 2003/44/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2004 m. birželio 30 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai. Valstybės narės taiko šias priemones nuo 2005 m. sausio 1 d.“
9Nacionalinis reglamentas įsigaliojo 2004 m. liepos 15 dieną.
10Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:
„Šio reglamento prasme asmeniniai laivai – tai trumpesni nei 4 m laivai: 1) su vidaus degimo varikliu, turintys vandens srauto pompą kaip pirminį varymo šaltinį; ir 2) suprojektuoti taip, kad juos valdo žmogus ar žmonės, sėdėdami, stovėdami ar klūpėdami ant korpuso, o ne jo viduje.“
11Minėto reglamento 2 straipsnyje numatyta:
„Asmeniniai laivai gali būti naudojami tik bendro naudojimo laivybos keliuose ir 3 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytuose vandenyse.“
12Pagal nacionalinio reglamento 3 straipsnį:
„ Länsstyrelsen (prefektūra) gali nustatyti, kokiuose provincijos vandenyse, išskyrus bendro naudojimo vandens kelius, gali būti naudojami asmeniniai laivai. Tačiau tokia norma turi būti bet kuriuo atveju priimta dėl:
Be to, länsstyrelsen gali priimti taisykles dėl bendro naudojimo laivybos kelių asmeninių laivų naudojimui – jeigu tai reikalinga, siekiant užkirsti kelią trikdymams ar grėsmei pagal pirmosios pastraipos 3 punktą – ir dėl kelių, vedančių iki bendro naudojimo laivybos kelių.“
13Nacionalinio reglamento 5 straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie naudoja asmeninį laivą pažeisdami šio reglamento 2 ar 3b straipsnį arba remiantis 3 straipsniu priimtas taisykles, baudžiami pinigine bauda.
14Åklagaren pateikė reikalavimą Luleå tingsrätt (Liuleo apygartos teismas) pradėti procesą dėl P. Mickelsson ir J. Roos. Prokuratūra kaltina juos 2004 m. rugpjūčio 8 d. naudojus asmeninius laivus vandenyse, kuriuose tokių laivų naudojimas draudžiamas pagal Švedijos reglamentą. Minėti kaltinamieji neginčija faktinių aplinkybių, tačiau nurodo, kad nurodyto reglamento taikymas prieštarauja EB 28 straipsniui ir Direktyvai 94/25.
15Šiomis aplinkybėmis Luleå tingsrätt nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos du prejudicinius klausimus:
„1.
16Šiais klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 94/25 arba prireikus EB 28 ir 30 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiami nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie draudžia naudoti asmeninius laivus už pažymėtų laivybos kelių ribų.
17Iš dalies pakeitus Direktyvos 94/25 pradinės redakcijos 1 straipsnį, Direktyva 2003/44/EB buvo išplėsta pirmosios direktyvos taikymo sritis, siekiant įtraukti ir asmeninius laivus.
18Pagal Direktyvos 2003/44/EB 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2004 m. birželio 30 d., įgyvendina šią direktyvą. Valstybės narės turėjo pradėti taikyti šias priemones nuo 2005 m. sausio 1 dienos.
19Iš to išplaukia, kad Direktyva 2003/44/EB nebuvo taikoma tuo metu, kai susiklostė pagrindinės bylos aplinkybės, susijusios su asmeniniais laivais.
20Be to, Direktyvos 94/25 2 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad jos nuostatos nekliudo valstybėms narėms laikantis Sutarties priimti nuostatų, reglamentuojančių tam tikruose vandenyse navigaciją siekiant apsaugoti aplinką, vandens kelių sistemą ir užtikrinti vandens kelių saugą, jeigu dėl to nereikia modifikuoti minėtą direktyvą atitinkančių laivų.
21Todėl, atsižvelgiant į jos 2 straipsnio 2 dalį, šia direktyva nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kurios, siekiant apsaugoti aplinką, draudžia naudoti asmeninius laivus tam tikruose vandenyse, jei jos nepažeidžia Sutarties nuostatų.
22Ginčijamas nacionalinis reglamentas, nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priklauso nacionalinių priemonių, numatytų šioje Direktyvos 94/25 nuostatoje, kategorijai. Iš tiesų šiame reglamente nustatytas bendras draudimas naudoti asmeninius laivus ne bendrojo naudojimo laivybos keliuose. Pagal šio reglamento 3 straipsnio pirmąją pastraipą länsstyrelsen gali nustatyti, kokiuose provincijos vandenyse, išskyrus bendro naudojimo vandens kelius, gali būti naudojami asmeniniai laivai. Tačiau länsstyrelsen privalo bet kuriuo atveju priimti tokias normas dėl minėto reglamento 3 straipsnio 1–3 punktuose nurodytų vandenų.
23Todėl svarbu išnagrinėti, ar EB 28 ir 30 straipsniai prieštarauja nacionalinės teisės normoms, nagrinėjamoms pagrindinėje byloje.
24Reikia priminti, kad valstybės narės priimtos priemonės, kurių tikslas ar poveikis yra nepalankesnis kitų valstybių narių kilmės prekių vertinimas, turi būti laikomos „kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonėmis“ EB 28 straipsnio prasme; taip pat ir kliūtys laisvam prekių judėjimui, atsirandančios nesant suderintų nacionalinės teisės aktų dėl kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės, net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nes šio taikymo negalima pateisinti bendruoju interesu, kuris leistų reikalavimams dominuoti laivo prekių judėjimo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 20 d. Sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus; 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C-368/95, Rink. p. I-3689, 8 punktą ir 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Deutscher Apothekerverband, C-322/01, Rink. p. I-14887, 67 punktą). Į tokią sąvoką taip pat patenka bet kuri kita priemonė, kliudanti kitų valstybių narių kilmės prekėms patekti į valstybės narės rinką (žr. 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-110/05, Rink. p. I-519, 37 punktą).
25Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad tuo metu, kai susiklostė pagrindinės bylos aplinkybės, nebuvo nustatyti asmeninių laivų navigacijai skirti vandenys, todėl naudoti asmeninius laivus buvo galima tik bendro naudojimo laivybos keliuose. Tačiau kaltinamieji pagrindinėje byloje ir Komisija tvirtina, kad šie keliai skirti komercinio pobūdžio sunkiasvorių transporto priemonių eismui, ir dėl to tampa pavojinga naudoti asmeninius laivus, ir kad bet kuriuo atveju didžioji Švedijos laivybos vandenų dalis yra už minėtų kelių ribų. Todėl realios galimybės naudoti asmeninius laivus Švedijoje būtų minimalios.
26Net jei pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslas ar poveikis nėra nepalankesnis kitų valstybių narių kilmės prekių vertinimas – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – apribojimas naudoti prekę valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į kiekį, gali daryti didelį poveikį vartotojų elgesiui, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos šios prekės pateikimui į rinką šioje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 56 punktą).
27Iš tiesų vartotojai, žinodami, kad jiems tokiais teisės aktais suteikiamas labai ribotas leidimas, praktiškai būtų visiškai nesuinteresuoti pirkti tokių prekių (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 57 punktą).
28Šiuo atžvilgiu, kai nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vandenų ir laivybos kelių nustatymą, trukdytų asmeninių laivų naudotojams jais tinkamai ir pagal tokių produktų paskirtį naudotis arba smarkiai apribotų jų naudojimą, – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – tokios taisyklės kliudytų pateikti šias prekes atitinkamai nacionalinei rinkai ir nuo to momento, jei tai pateisinama remiantis EB 30 straipsniu arba privalomais bendrojo intereso reikalavimais, reikštų priemonę, kurios poveikis lygiavertis kiekybiniams importo apribojimams, uždraustą pagal EB 28 straipsnį.
29Be to, abiem atvejais nacionalinė nuostata turi būti tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 59 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
30Švedijos vyriausybė teigia, kad nacionalinį reglamentą pateisina aplinkos apsaugos ir EB 30 straipsnyje numatyti tikslai. Leidus naudoti asmeninius laivus tik nustatytuose vandenyse, būtų galima, be kita ko, išvengti nepriimtinų aplinkos trikdymų. Iš tiesų asmeninių laivų naudojimas turėtų neigiamų padarinių faunai, visų pirma, kai tokia priemonė naudojama ilgą laiką nedideliame plote arba varoma dideliu greičiu. Skleidžiamas triukšmas trukdytų žmonėms ir gyvūnams, visų pirma tam tikrų saugomų rūšių paukščiams. Be to, leidus plaukioti asmeniniams laivams padidėtų gyvūnų ligų sklaida.
31Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal EB 30 straipsnį EB 28 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti prekių importo draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos sumetimais.
32Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką nacionalinės priemonės, galinčios riboti Bendrijos vidaus prekybą, gali būti pateisinamos imperatyviais aplinkosaugos reikalavimais, jeigu nagrinėjamos priemonės yra proporcingos siekiamo tikslo atžvilgiu (žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-524/07, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33Aplinkos apsaugos, žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos tikslai šiuo atveju glaudžiai susiję, todėl juos būtina analizuoti kartu, kad būtų galima įvertinti, ar nacionalinės teisės aktai, nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra pateisinami.
34Neginčytina, kad asmeninių laivų naudojimo apribojimas arba uždraudimas būtų tinkamos priemonės aplinkai apsaugoti. Tačiau siekiant, kad nacionalinės teisės aktai būtų laikomi pateisinamais, nacionalinės valdžios institucijos turi dar kartą parodyti, kad laisvo prekių judėjimo ribojantis poveikis neviršija to, kas būtina minėtam tikslui pasiekti.
35Švedijos vyriausybė teigia, kad uždraudus naudoti asmeninius laivus tokių laivų naudotojai dar galėtų naudoti ne mažiau kaip 300 bendro naudojimo laivybos kelių Švedijos pakrantėje ir didžiuosiuose ežeruose – tai labai plati zona. Be to, dėl geografinės šių vandens teritorijų Švedijoje padėties nebūtų įtrauktos priemonės, kurių pobūdis kitoks nei nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinio reglamento nuostatose.
36Iš tiesų, viena vertus, nors šiuo atveju negalima atmesti to, kad yra ir kitų priemonių nei nacionalinio reglamento 2 straipsnyje numatytas draudimas, kuriomis būtų galima užtikrinti tam tikrą aplinkos apsaugą, vis dėlto negalima iš valstybių narių atimti galimybės siekti tokio tikslo, kaip antai aplinkos apsauga, įtvirtinus bendras normas, kurios, viena vertus, yra būtinos atsižvelgiant į tam tikros valstybės narės geografinius ypatumus ir, antra vertus, kuriomis nacionalinės valdžios institucijos lengvai naudotųsi ir jas prižiūrėtų (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 67 punktą).
37Nacionaliniame reglamente numatytas bendras asmeninių laivų naudojimo draudimas ne bendro naudojimo laivybos keliuose, išskyrus atvejus, kai länsstyrelsen nustato už tokių kelių ribų esančius vandenis, kuriuose galima naudoti asmeninius laivus. Šiuo atžvilgiu länsstyrelsen, laikydamasi tų pačių nacionalinio reglamento 3 straipsnio nuostatų, turi priimti tokias nuostatas minėtame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
38Kalbant apie tariamą ginčijamos priemonės reikalingumą, vis dėlto reikia konstatuoti, kad dėl pačios nacionalinio reglamento formuluotės galima daryti prielaidą, jog teritorijose, kurios turi būti nustatytos įgyvendinimo priemonėmis, asmeninius laivus galima naudoti nesukeliant rizikos arba nepakenkiant aplinkai. Iš to matyti, kad bendras draudimas naudoti tokius produktus ne bendro naudojimo laivybos keliuose reikštų priemonę, viršijančią tai, kas būtina aplinkos apsaugos tikslui pasiekti.
39Pagrindinėje byloje nagrinėjamas nuostatas iš esmės galima laikyti proporcingomis su sąlyga, kad: kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos įpareigotos priimti tokias įgyvendinimo priemones, veiksmingai naudojasi joms šiuo atžvilgiu suteikta kompetencija bei nustato nacionaliniame reglamente numatytas sąlygas atitinkančius vandenis; galiausiai tokios priemonės priimtos per pagrįstą laikotarpį nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos.
40Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas galima pateisinti aplinkos apsaugos tikslu, jei laikomasi minėtų sąlygų. Patikrinti, ar pagrindinėje byloje šios sąlygos įvykdytos, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
41Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal EB 234 straipsnio procedūrą, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių įvertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai (2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C-450/06, Rink. p. I-581, 23 punktas). Tačiau tam, kad pastarajam teismui pateiktų naudingą atsakymą, Teisingumo Teismas gali, bendradarbiaudamas su nacionaliniais teismais, pateikti nacionaliniam teismui visas, jo manymu, reikalingas nuorodas. (visų pirma žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C-49/07, Rink. p. I-4863, 30 punktą).
42Tuo metu, kai įvyko pagrindinėje byloje nagrinėjami faktai, nacionalinės teisės nuostatos buvo įsigaliojusios tik maždaug prieš tris savaites. Tačiau tai, kad šių teisės nuostatų įgyvendinimo priemonės nebuvo priimtos tuo metu, kai minėtos nuostatos dar tik turėjo įsigalioti, nebūtinai turėtų turėti įtakos jų proporcingumui, nes kompetentinga institucija nebūtų turėjusi pakankamai laiko parengti aptariamas priemones. Šią sąlygą turi patikrinti nacionalinis teismas.
43Be to, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad įgyvendinimo priemonės buvo priimtos per pagrįstą laikotarpį, tačiau po pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktų, ir kad jomis vandenys, kuriuose kaltinamieji pagrindinėje byloje plaukė asmeniniais laivais ir dėl to jiems buvo pateikti kaltinimai, nustatyti kaip laivybos keliai, tam, kad nacionalinė priemonė išliktų proporcinga ir dėl to ją būtų galima pateisinti atsižvelgiant į aplinkos apsaugos tikslą, būtina, kad minėti kaltinamieji galėtų remtis šiuo nustatymu – tai įtvirtina ir bendrosios Bendrijos teisės principas, pagal kurį, prireikus atsižvelgiant į aplinkybes, palankiausias baudžiamasis įstatymas ir švelniausia bausmė taikomi atgaline data (šiuo atžvilgiu žr. 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimo Berlusconi ir kt. , C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Rink. p. I-3565, 68 punktą).
44Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į užduotus klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyva 94/25, iš dalies pakeista Direktyva 2003/44/EB, nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie, siekiant apsaugoti aplinką, draudžia naudoti asmeninius laivus už pažymėtų laivybos kelių ribų. EB 28 ir 30 straipsniais nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai su sąlyga, kad:
Patikrinti, ar pagrindinėje byloje šios sąlygos įvykdytos, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
45Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1994 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/25/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su pramoginiais laivais, suderinimo, iš dalies pakeista 2003 m. birželio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/44/EB, nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie, siekiant apsaugoti aplinką, draudžia naudoti asmeninius laivus už pažymėtų laivybos kelių ribų.
EB 28 ir 30 straipsniais nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai su sąlyga, kad:
Patikrinti, ar pagrindinėje byloje šios sąlygos įvykdytos, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: švedų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.