2018 m. lapkričio 13 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Direktyva 2001/29/EB – Taikymo sritis – 2 straipsnis – Atgaminimo teisės – Sąvoka „kūrinys“ – Maisto produkto skonis“
Byloje C‑310/17
dėl 2017 m. gegužės 23 d. Gerechtshof Arnhem‑Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gegužės 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Levola Hengelo BV
prieš
Smilde Foods BV
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, M. Vilaras (pranešėjas), E. Regan, T. von Danwitz ir C. Toader, teisėjai A. Rosas, E. Juhász, M. Ilešič, M. Safjan, C. G. Fernlund, C. Vajda ir S. Rodin,
generalinis advokatas M. Wathelet,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. birželio 4 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2018 m. liepos 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl sąvokos „kūrinys“, kaip ji suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230), išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Levola Hengelo BV (toliau – Levola) ir Smilde Foods BV (toliau – Smilde) ginčą dėl to, kad Smilde tariamai pažeidė Levola intelektinės nuosavybės teises, susijusias su maisto produkto skoniu.
3Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) redakcijos su pakeitimais, padarytais 1979 m. rugsėjo 28 d. (toliau – Berno konvencija), 1 straipsnyje nurodyta:
„Šalys, kurioms taikoma ši Konvencija, sudaro Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjungą.“
4Berno konvencijos 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Sąvoka „literatūros ir meno kūriniai“ apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jo išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo [grafikos], tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu.
2Sąjungos šalių įstatymams suteikiama teisė nurodyti, kad visi kūriniai ar tam tikros apibrėžtos jų kategorijos nesaugomos, jeigu tie kūriniai neturi kokios nors materialios formos.“
5Pagal Berno konvencijos 9 straipsnio 1 dalį šios konvencijos saugomų literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti atgaminti šiuos kūrinius bet kokia forma ar būdu.
6Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, esančios 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties, kuri buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu ( OL L 336, 1994, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t. p. 80), 1C priede, 9 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės narės laikosi Berno konvencijos <…> 1–21 straipsnių ir jos priedo. <…>
2Autorių teisių apsauga teikiama ne idėjoms, procedūroms, veikimo būdams ar matematinėms koncepcijoms, o jų išraiškai.“
7Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį, ji įsigaliojo 2002 m. kovo 6 d. Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB ( OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208; toliau – PINO autorių teisių sutartis). Šios sutarties 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Susitariančiosios Šalys įsipareigoja laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių ir jos Priedo reikalavimų.“
8Tos pačios sutarties 2 straipsnyje nurodyta:
„Autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms.“
9Direktyvos 2001/29 1–4 straipsniuose yra numatyta:
„1 straipsnis
1Ši direktyva reglamentuoja teisinę autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą vidaus rinkos sistemoje, ypač atsižvelgiant į informacinę visuomenę.
2Išskyrus 11 straipsnyje nurodytus atvejus, ši direktyva nekeičia ir jokiu būdu nepaveikia egzistuojančių [Sąjungos teisės] nuostatų dėl:
2 straipsnis
Atgaminimo teisė
Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
<…>
1Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>
1Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
<…>“
10Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje nustatytos tam tikros išimtys ir apribojimai, taikomi šios direktyvos 2–4 straipsniuose nustatytoms autorių išimtinėms teisėms į jų kūrinius.
11Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nurodyta:
„Be Teismui pagal procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikiamų klausimų, prašyme priimti prejudicinį sprendimą:
12Auteurswet (Autorių teisių įstatymas) 1 straipsnyje nustatyta:
„Autorių teisės reiškia išimtinę literatūros, mokslo arba meno kūrinių autoriaus arba jo teisių perėmėjo teisę, laikantis įstatymuose nustatytų apribojimų, paskelbti savo kūrinius arba juos atgaminti.“
13Autorių teisių įstatymo 10 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Pagal šį įstatymą literatūros, mokslo arba meno kūriniai yra:
ir apskritai bet kokie literatūros, mokslo ar meno srities kūriniai, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu ar kokia forma jie pateikti.“
14„Heksenkaas“ arba „Heks’nkaas“ (toliau – Heksenkaas) yra užtepėlė su grietinėlės sūriu ir šviežiomis žolelėmis, sukurta daržovių ir šviežių produktų prekiautojo Nyderlanduose 2007 m. Pagal 2011 m. sudarytą sutartį šios užtepėlės autorius už licencinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo pasiektos produkto pardavimo apyvartos, perdavė bendrovei Levola intelektinės nuosavybės teises į šį produktą.
152012 m. liepos 10 d. buvo išduotas Heksenkaas gamybos proceso patentas.
16Nuo 2014 m. sausio mėn. Smilde gamina produktą „Witte Wievenkaas“, kurį tiekia vienam Nyderlandų prekybos centrų tinklui.
17Būdama tos nuomonės, kad gaminant ir parduodant šį produktą pažeidžiamos Levola autorių teisės į Heksenkaas „skonį“, ši bendrovė pareiškė Smilde ieškinį Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas, Nyderlandai).
18Nurodžiusi, kad, jos nuomone, autorių teisės į skonį sudaro „bendrą įspūdį, kurį, valgant maisto produktą, sukelia skonio jutimo organai, įskaitant liečiant sukeliamą pojūtį burnoje“, Levola paprašė Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas) pripažinti, pirma, kad Heksenkaas skonis yra jo gamintojo intelektinės kūrybos rezultatas ir todėl jam taikoma autorių teisių apsauga kaip kūriniui, kaip tai suprantama pagal Autorių teisių įstatymo 1 straipsnį, ir, antra, kad Smilde pagaminto produkto skonis yra šio kūrinio reprodukcija. Ji taip pat paprašė minėto teismo, kad šis įpareigotų Smilde nutraukti bet kokį jos autorių teisių pažeidimą, ypač kad būtų nutraukta produkto „Witte Wievenkaas“ gamyba, pirkimas, pardavimas ir bet kuris kitas pateikimas rinkai.
192015 m. birželio 10 d. sprendime Rechtbank Gelderland (Gelderlando apylinkės teismas) nusprendė, kad, nesant būtinybės nuspręsti dėl to, ar Heksenkaas skoniui gali būti suteikta autorių teisių apsauga, Levola reikalavimus bet kuriuo atveju reikia atmesti, nes ji nenurodė, dėl kokių Heksenkaas sudedamųjų dalių arba jų derinio šio produkto skonis laikytinas unikaliu, originaliu ir turinčiu individualų požymį.
20Dėl šio sprendimo Levola pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
21Šis teismas mano, kad pagrindinis šioje byloje keliamas klausimas yra tai, ar maisto produkto skoniui gali būti suteikta autorių teisių apsauga. Jis priduria, kad pagrindinės bylos šalių nuomonės šiuo klausimu yra kardinaliai priešingos.
22Levola teigia, kad maisto produkto skonis gali būti laikomas autorių teisių saugomu literatūros, mokslo ar meno kūriniu. Levola pirmiausia remiasi 2006 m. birželio 16 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) sprendimu Lancôme (NL:HR:2006:AU8940), kuriame šis teismas iš esmės pripažino galimybę kvepalų kvapui taikyti autorių teisių apsaugą.
23Smilde, priešingai, tvirtina, kad skonių apsauga neatitinka autorių teisių apsaugos sistemos, kuri skirta tik vaizdo ir garso kūriniams. Be to, maisto produkto gendamumas ir skonio potyrių subjektyvumas kliudo maisto produkto skonį laikyti autorių teisių saugomu kūriniu. Smilde taip pat teigia, kad išimtinės autorių teisės, susijusios su intelektine nuosavybe, ir apribojimai, taikomi tokioms teisėms, skoniams praktiškai netaikomi.
24Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) kategoriškai atmetė galimybę suteikti kvapui autorių teisių apsaugą, pirmiausia 2013 m. gruodžio 10 d. sprendime (FR:CCASS:2013:CO01205). Taigi Europos Sąjungoje aukščiausiųjų nacionalinių teismų jurisprudencijoje nėra bendros nuomonės dėl klausimo, analogiško tam, kuris iškeltas nagrinėjamoje byloje, – ar kvapui gali būti taikoma autorių teisių apsauga.
25Tokiomis aplinkybėmis Gerechtshof Arnhem‑Leeuwarden (Arnemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
26Smilde teigia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes pagrindinėje byloje pateiktas prašymas bet kuriuo atveju turi būti atmestas. Iš tiesų Levola nenurodė Heksenkaas elementų, dėl kurių jis turėtų būti laikomas individualios autoriaus intelektinės kūrybos rezultatu.
27Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 24 punktas ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Sbarigia, C‑393/08, EU:C:2010:388, 19 punktas).
28Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas negali tikrinti, taikoma svarbumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, EU:C:2008:359, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Verder LabTec, C‑657/13, EU:C:2015:331, 29 punktas).
29Atsižvelgiant į informaciją, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima teigti, kad prejudiciniai klausimai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais ar dalyku arba kad yra susiję su hipotetine problema. Vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimas apskųstas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nusprendė, skirtingai nei pastarasis teismas, kad jis gali priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje, nenagrinėdamas prejudicinio klausimo, ar maisto produkto skoniui gali būti taikoma autorių teisių apsauga, negali būti daroma kitokia išvada.
30Be to, reikia pažymėti, kad pagal Procedūros reglamento 94 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui faktinių ir teisinių aplinkybių, reikalingų siekiant atsakyti į pateiktus klausimus.
31Esant tokioms aplinkybėms prejudiciniai klausimai yra priimtini.
32Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2001/29 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama taikyti maisto produkto skoniui autoriaus teisių apsaugą pagal šią direktyvą ir aiškinti nacionalinę teisę taip, kad autoriaus teisių apsauga taikoma tokiam skoniui.
33Šiuo klausimu Direktyvos 2001/29 2–4 straipsniuose nurodyta, kad valstybės narės nustato autoriams išimtines teises dėl jų „kūrinių“, o jos 5 straipsnyje numatytos tam tikros šių teisių išimtys ir apribojimai. Minėtoje direktyvoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, nustatant sąvokos „kūrinys“ reikšmę ir apimtį. Taigi, atsižvelgiant į vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimus, ši sąvoka visoje Sąjungoje paprastai turėtų būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 27 ir 28 punktus, taip pat 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 14 ir 15 punktus).
34Vadinasi, maisto produkto skoniui gali būti taikoma autorių teisių apsauga remiantis Direktyva 2001/29, tik jeigu toks skonis gali būti laikomas „kūriniu“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
35Atsižvelgiant į tai, tam, kad tam tikras objektas galėtų būti laikomas „kūriniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, svarbu, kad būtų tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos.
36Pirma, reikia, kad atitinkamas objektas būtų originalus, t. y. jis turi būti originalus jo autoriaus intelekto kūrinys (2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 97 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37Antra, pagal Direktyvą 2001/29 „kūriniu“ gali būti laikomi elementai, kurie yra tokios intelektinės kūrybos išraiška (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 39 punktą, taip pat 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 159 punktą).
38Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjunga, nors ji nėra Berno konvencijos susitariančioji šalis, pagal PINO autorių teisių sutarties, prie kurios yra prisijungusi ir kurią siekiama įgyvendinti Direktyva 2001/29, 1 straipsnio 4 dalį turi laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan, C‑277/10, EU:C:2012:65, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo DR ir TV2 Danmark, C‑510/10, EU:C:2012:244, 29 punktą).
39Pagal Berno konvencijos 2 straipsnio 1 dalį literatūros ir meno kūriniai apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, kad ir koks būtų jo išraiškos būdas ar forma. Be to, remiantis PINO autorių teisių sutarties 2 straipsniu ir šio sprendimo 6 punkte minimos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, kuri yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis, 9 straipsnio 2 dalimi (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 39 ir 40 punktus), autorių teisių apsauga taikoma išraiškai, o ne pačioms idėjoms, procedūroms, veiklos metodams ar matematinėms koncepcijoms (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo SAS Institute, C‑406/10, EU:C:2012:259, 33 punktą).
40Todėl Direktyvoje 2001/29 nurodyta sąvoka „kūrinys“ neišvengiamai yra autorių teisių apsaugos objekto išraiška, kuri leidžia pakankamai tiksliai ir objektyviai jį identifikuoti, net jeigu ši išraiška nebūtinai yra nuolatinė.
41Iš tiesų, viena vertus, institucijos, atsakingos už autorių teisių išimtinių teisių apsaugą, turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti tokius saugomus objektus. Tas pats taikoma asmenims, įskaitant ekonominės veiklos vykdytojus, kurie turi turėti galimybę aiškiai ir tiksliai identifikuoti objektus, kuriems taikoma apsauga trečiųjų asmenų, visų pirma konkurentų, naudai. Kita vertus, būtinybė išvengti subjektyvumo, kuri kenkia teisiniam saugumui, reiškia, kad identifikuojamas saugomas objektas turi būti aiškiai ir objektyviai išreikštas.
42Kiek tai susiję su maisto produkto skoniu, trūksta galimybės jį tiksliai ir objektyviai identifikuoti. Iš tiesų, priešingai nei, pavyzdžiui, literatūros, vaizdinių, kinematografijos ar muzikos kūrinių, kurie yra tiksli ir objektyvi išraiška, atveju, maisto produkto skonio identifikavimas iš esmės grindžiamas skonio pojūčiais ir patirtimi, kurie yra subjektyvūs ir kintami, nes priklauso, be kita ko, nuo tokių su atitinkamą produktą ragaujančiu asmeniu susijusių veiksnių, kaip amžius, mitybos prioritetai ir vartojimo įpročiai, taip pat aplinka ir aplinkybės, kurioms esant toks produktas yra ragaujamas.
43Be to, esant dabartiniam mokslo išsivystymo lygiui, techninėmis priemonėmis negalima tiksliai ir objektyviai nustatyti maisto produkto skonio, dėl kurio būtų galima jį atskirti nuo kitų tokio paties pobūdžio produktų skonio.
44Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad maisto produkto skonis negali būti laikomas „kūriniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29.
45Atsižvelgiant į šio sprendimo 33 punkte primintą reikalavimą Sąjungoje vienodai aiškinti sąvoką „kūrinys“, reikia taip pat daryti išvadą, kad Direktyva 2001/29 draudžiama nacionalinę teisę aiškinti taip, kad autorių teisių apsauga būtų suteikiama maisto produkto skoniui.
46Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2001/29 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama taikyti maisto produkto skoniui autorių teisių apsaugą pagal šią direktyvą ir aiškinti nacionalinę teisę taip, kad autorių teisių apsauga taikoma tokiam skoniui.
47Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.
48Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama taikyti maisto produkto skoniui autorių teisių apsaugą pagal šią direktyvą ir aiškinti nacionalinę teisę taip, kad autorių teisių apsauga taikoma tokiam skoniui.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: nyderlandų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.