Jei kaltės nepripažinimo pozicija žlugtų, BK 60 straipsnio 1 dalies 12 punktas leistų neapykantą dėl rasės, lyties ar odos spalvos pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kuri didintų bausmę už abu kaltinimus.
Jei teismas patenkins prokuroro kaltinimus pagal 170 straipsnio 2 dalį, gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų, o pagal 284 straipsnį – ta pati griežčiausia riba.
K. L. Menns atsako pagal du Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius: 170 straipsnio 2 dalį už viešą niekinimą ir neapykantos kurstimą žmonių grupei dėl odos spalvos, lyties ir rasės bei 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą, o abiejų straipsnių sankcijos viršutinė riba – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kaltinamoji veika, teismo duomenimis, padaryta dviem etapais: konfliktas kasose 2025 m. vasarį ir tą pačią dieną vakare pasiekti „Instagram“ įrašai, todėl teismas atskirai vertins ir gyvą elgesį viešoje vietoje, ir skelbtą turinį internete. Tikslus teisinis klausimas, kurį spręs Vilniaus miesto apylinkės teismas, – ar įrodyta, kad įžeidimai kasininkėms ir socialinio tinklo įrašai buvo nukreipti į asmenis būtent dėl jų priklausomybės apsaugotai grupei pagal 170 straipsnio 2 dalį (odų spalva, lytis, rasė), o ne tai buvo konflikto dėl kainos įkarštyje pasakytos įžeidamos frazės. Papildomai vertinsima, ar kasų zonos elgesys – veržimasis į tarnybines patalpas, darbuotojos atstūmimas, demonstratyvus žeminimas – atitinka 284 straipsnyje išvardytus požymius: įžūlų elgesį, piktybišką tyčiojimąsi ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą.
Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį atsakomybė kyla tik tada, kai veika atitinka įstatyme numatytą sudėtį, o pagal 3 dalį atsako tik kaltas asmuo – tai lemia kaltinamosios poziciją, nes ji kaltės nepripažįsta ir turi teisę gintis. Kaltinamajai kaip apklausiamam asmeniui taikoma BPK 10 straipsnio 2 dalies gynimo teisių užtikrinimo pareiga, tačiau teisėja pašalino besikartojančius ir su byla nesusijusius klausimus – tai atspindi teismo diskreciją riboti gynimo priemones, kai jos neturi įrodinėjimo vertės. Anoniminių laiškų, teigiančių, kad kaltinamoji platina bylos medžiagą ir rašo apie prokurorą bei teisėją, teismas nepriėmė; tai suderinta su BPK 177 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią ikiteisminio tyrimo duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti skelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Bausmės rėžius nustato BK 42 straipsnio 1 dalis: už nusikaltimą galima viena bausmė – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba terminuotas laisvės atėmimas, o pagal BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis kaltininkui priklausantis veikos įrankis ar rezultatas privalo būti konfiskuojamas. Kartu su bausme pagal BK 67 straipsnio 2 dalį gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – tarp jų neturtinės žalos pašalinimas, įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ar įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiųjų.
Pagal Gynybos ir saugumo pramonės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pramoninis bendradarbiavimas taikomas tik kai ketinamos sudaryti sutarties vertė viršija 20 000 000 eurų be PVM ir tenkinamos visos kitos sąlygos.
Pagal įstatymo 10 straipsnio 4 dalį pramoninio bendradarbiavimo sutartis su Krašto apsaugos ministerija pasirašoma iki karinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, o standartinėje formoje Tiekėjas ir Gamintojas yra solidariai atsakingi už įsipareigojimų vykdymą.
Lietuvos gynybos pirkimų dalyviams — tiekėjams, perkančiosioms organizacijoms ir vietos ūkio subjektams — formuojasi aiški teisinė padėtis: pramoninis bendradarbiavimas (ofsetas) jau ne deklaratyvi galimybė, o sutartiškai priverstinis mechanizmas, kurio vykdymą valstybė gali reikalauti ir sankcionuoti. Žinioje minimos penkios sudarytos sutartys, kurių įsipareigojimų vertė viršija 100 mln. eurų, rodo, kad mechanizmas veikia praktikoje, o ne tik teisės aktuose. Tikslus teisinis klausimas, kurį reikia spręsti kiekvienam naujam karinės įrangos pirkimui, yra toks: ar tenkinamos visos Lietuvos Respublikos gynybos ir saugumo pramonės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pramoninio bendradarbiavimo taikymo sąlygos, ir kokia tvarka toks sprendimas priimamas bei vykdomas pagal to paties įstatymo 10 straipsnį ir Pramoninio bendradarbiavimo vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Vyriausybės 2020 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 558.
Pagal Gynybos ir saugumo pramonės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pramoninis bendradarbiavimas taikomas tik kai yra visos sąlygos, iš kurių esminės:
Praktinės pasekmės skirtingiems dalyviams:
Reguliavimą inicijavo įstatymo projekto autoriai, siekdami sudaryti palankesnes sąlygas Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, plėtrai – suteikiant šiems subjektams galimybę gauti reikiamą finansavimą produktams, skirtiems NATO, ES ir Lietuvos gynybiniams pajėgumams stiprinti. Pagrindinis argumentas – kad finansavimo prieinamumas skatintų pramonės vystymąsi ir plėtrą. Dokumentuose nurodoma, kad priėmus įstatymą kitų įstatymų keisti nereikės, o neigiamų pasekmių, įskaitant poveikį kriminogeninei situacijai ir korupcijai, nenumatoma; esminių prieštaravimų tarp institucijų pateiktuose fragmentuose neatsispindi.
Pagal ANK 108 straipsnį smulki vagystė ar sukčiavimas, kai turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki keturių šimtų eurų, o kodeksas nenumato jokios minimalios vertės ribos.
Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tik tada, kai yra kaltas dėl nusižengimo padarymo, todėl nustatyta netyčia ir apgavimo ketinimo neturėjusi klaida administracinės atsakomybės nepatraukia.
Šios istorijos asmenims — pirkėjui, kuris savitarnos kasoje pasirinko pigesnės prekės kodą — reali teisinė padėtis baigėsi be nuobaudos: policija vykdė administracinę teiseną, nustatė, kad veiksmai atlikti netyčia, ir teisena nutraukta, o kainų skirtumas atlygintas. Tokia baigtis logiška, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tik tada, kai yra kaltas dėl nusižengimo padarymo, o pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas reikalauja apgaulės — tyčinio apgavimo ketinimo. Tikslus teisinis klausimas: ar savitarnos kasoje padaryta kainų skirtumo klaida be apgavimo ketinimo gali būti kvalifikuota kaip smulki vagystė ar sukčiavimas pagal ANK 108 straipsnį arba kaip nusikalstamas sukčiavimas pagal BK 182 straipsnį. Atsakymas: be kaltės ir apgaulės elemento — negali, nes ANK 5 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nusižengimas būtų „kaltininko padaryta pavojinga veika“, atitinkanti nusižengimo požymius.
Vertinant pagal ANK 108 straipsnį, smulki vagystė ar sukčiavimas, kai turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, užtraukia baudą nuo devyniasdešimt iki keturių šimtų eurų — kodeksas nenumato jokios minimalios vertės ribos, todėl ir nuostolis, nesiekiantis euro, formaliai gali sudaryti nusižengimo sudėtį. Tačiau ANK 2 straipsnio 3 dalis verčia vertinti kaltę: policija nustatė, kad asmuo veiksmus atliko netyčia ir neturėjo ketinimo apgauti prekybos tinklą, todėl nusižengimo požymiai nesusidarė. Procedūriškai ši byla nepasiekė teismo — platintame įraše minimas „ieškinys“ yra faktinė klaida, nes ieškinys yra dokumentas, perduodamas teismui, o čia policija tik aiškinosi aplinkybes administracinės teisenos rėmuose. Svarbi ir riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės: pagal ANK 5 straipsnio 2 dalį asmuo atsako administracine tvarka tik tada, kai veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės; jei apgaulės būdu įgyto turto vertė būtų didesnė, taikytųsi BK 182 straipsnis — nedidelės vertės turto atveju tai baudžiamasis nusižengimas, o pagal BK 182 straipsnio 5 dalį už 1 ir 4 dalių veikas asmuo atsako tik nukentėjusiojo skundu, prokuroro reikalavimu ar teisėto atstovo pareiškimu. Šiuo atveju nukentėjęs prekybos tinklas skundo nesureiškė — apsaugos darbuotojas po vaizdo įrašų peržiūros pranešė policijai, kuri pati susisiekė su pirkėju. Pateiktuose šaltiniuose nėra teismų praktikos dėl panašių savitarnos kasų atvejų, todėl kvalifikacinės ribos tarp netyčios klaidos ir apgaulės čia tenka spręsti tik pagal normų tekstą.
Pirkėjui, kurio kaltė nenustatyta, praktinių neigiamų pasekmių nelieka — nuobauda neskirta, administracinė teisena nutraukta, o žala atlyginta savanoriškai. Jei kaltė būtų įrodyta, pasekmių rinkinys pagal šaltinius būtų toks:
Prekybos tinklui ši praktika reiškia, kad jis negali pats nustatyti asmens ir privalo kreiptis į policiją, o savitarnos kasose dažniausiai fiksuojami ne vagystės, o sukčiavimo atvejai — pigesnės prekės kodo pasirinkimas vietoje brangesnės. Tinklas naudoja vaizdo stebėjimo sistemas, prekių likučių analizę ir dalies parduotuvių savitarnos kasose veikiančius dirbtinio intelekto sprendimus, kurie padeda pastebėti netipines situacijas. Ši byla baigta — administracinė teisena nutraukta, nuobauda neskirta; viešosios erdvės klausimas lieka tik dėl to, ar prekybos tinklų praktika pranešti policijai dėl simbolinio nuostolio keisis po šio atvejo susilaukusio dėmesio.
Neteisėtas autorių teisių objekto panaudojimas nekomerciniais tikslais pagal ANK 122 straipsnio 1 dalį užtraukia baudą nuo 280 iki 600 eurų, o komerciniais tikslais — nuo 300 iki 3 500 eurų su privalomu neteisėtų kopijų konfiskavimu.
BK 192 straipsnis taikomas tik komerciniais tikslais padarytoms veikoms, kai neteisėtų kopijų bendra vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, ir numato laisvės atėmimą iki trejų metų.
Laidoje aptariamiems asmenims — tiek turinio kūrėjams, tiek tiems, kas naudoja internete rastas nuotraukas, muziką ar vaizdo įrašus — reali teisinė rizika yra triguba: civilinė atsakomybė žalai atlyginti, administracinė bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 122 straipsnį ir, esant komerciniams tikslams bei viršijus vertės ribą, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnį. Tikslios atsakomybės riba nustatoma pagal du kriterijus: naudojimo tikslas ir pažeidimo pakartotinumas. Sprendžiant, ar apskritai atsiranda apsaugota teisė, bus taikomas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau — ATGĮ): 1 straipsnis nustato jo taikymo sritį, o 73 straipsnis pažeidimu laiko bet kokius veiksmus, kuriais pažeidžiamos įstatymo saugomos teisės. Konkretus teisinis klausimas, kylantis iš šios žinios: kada internete rasto kūrinio panaudojimas be leidimo užtraukia baudą, konfiskavimą ar žalos atlyginimą, o kada patenka į įstatyme numatytas naudojimo be leidimo išimtis.
ATGĮ 20 straipsnio 1 dalis leidžia fiziniam asmeniui be leidimo atgaminti teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio egzempliorių išimtinai asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais, tačiau ta pati dalis netaikoma kompiuterių programoms, elektroninėms duomenų bazėms ir architektūros kūriniams. Tai reiškia, kad filmo atsisiuntimas „asmeniniam naudojimui“ iš neteisėto šaltinio neįeina į šią išimtį, nes kūrinys nėra teisėtai išleistas ar viešai paskelbtas. Administracinė atsakomybė pagal ANK 122 straipsnį diferencijuota taip:
Be baudos, ANK 122 straipsnio 5 dalis numato privalomą neteisėtų kopijų konfiskavimą, o 2–4 dalių atvejais — ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnį įsijungia, kai veika daroma komerciniais tikslais ir kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų ar originalų kainas viršija 400 MGL dydžio sumą; bausmės rėžis — nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo iki trejų metų, o 3 dalis nustato, kad atsako ir juridinis asmuo. Atskirai BK 193 straipsnis baudžia už informacijos apie teisių valdymą sunaikinimą ar pakeitimą komerciniais tikslais — iki vienerių metų laisvės atėmimo. Civilinėje plotmėje CK 1.138 straipsnio 6 punktas leidžia teismui išieškoti turtinę ar neturtinę žalą, o ATGĮ 87 straipsnis patvirtina, kad administracinę ir baudžiamąją atsakomybę nustato atitinkami kodeksai. Svarbu ir tai, kad ATGĮ 48 straipsnio 4 dalis autoriaus teisę į tinkamą atlyginimą, kai jį administruoja kolektyvinio administravimo organizacija, pripažįsta neatšaukiama ir neperleidžiama — tai riboja, ką naudotojas gali „nusipirkti“ sutartimi.
Praktiškai pažeidėjui grėsia ne tik bauda: privalomas kopijų ir, komerciniais atvejais, įrangos konfiskavimas reiškia materialių nuostolių riziką nepriklausomai nuo baudos dydžio, o civilinis ieškinys pagal CK 1.138 straipsnį gali priteisti ir negautas pajamas. Teisėtai alternatyvai reikia:
Verslams ir turinio kūrėjams tai reiškia, kad muzikos naudojimas socialiniuose tinkluose yra saugus tik tada, kai platformos licencinė sutartis dengia konkretų naudojimo būdą; kitu atveju taikoma ANK 122 straipsnio 3 dalies komercinė baudų grandinė. Sekimo taškas: jei teisių turėtojas nustato pažeidimą, pirmasis dokumentas, kurio reikėtų laukti, yra reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus arba administracinio nusižengimo protokolas.
Reguliavimą inicijavo nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos antipiratinės veikos asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija ir Intelektinės nuosavybės apsaugos centras, o projektą rengė Kultūros ministerija, pasinaudodama Seimo Kultūros komiteto 2017 m. surengtos diskusijos apie kūrėjų ir interneto operatorių santykius rezultatais. Tikslas – sudaryti teisines priemones užkirsti kelią neteisėtam autorių teise saugomo turinio atgaminimui ir viešam skelbimui internete, ypač galimybę blokuoti svetaines, teikiančias neteisėtą prieigą prie kūrinių. Pagrindinis argumentas buvo būtinybė stiprinti autorių teisių gynimo priemones skaitmeninėje aplinkoje ir taip kovoti su piratavimu internete.
Reglamento (ES) 2017/1001 141 straipsnio 2 dalis draudžia nacionalinėms tarnyboms taikyti papildomus formaliosios tvarkos reikalavimus, skirtingus nuo reglamento nustatytųjų, o tai iliustruoja, kad ES teisės aktai valstybėse narėse taikomi be nacionalinių pakeitimų.
Šios žinios asmenys ir institucijos — Ukraina, Moldova, Juodkalnija, Albanija, Europos Komisija ir ES valstybės narės — veikia visiškai už pateiktų teisės šaltinių ribų: čia pateikti aktai reglamentuoja Lietuvos civilinio proceso įgyvendinimą ir ES prekių ženklų sistemą, o ne plėtrą ar sutartinių pakeitimų procedūras. Tiksli teisinė problema, kylanti iš žinios, — ar Komisijos siūlomi „saugikliai“ gali būti įgyvendinti pagal Sutartis, t. y. ar jie reikalauja Sutarties dėl Europos Sąjungos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo keitimo pagal sutartinių pakeitimų procedūrą, o ar priimami paprastais teisės aktais. Pateiktieji šaltiniai leidžia atsakyti tik į tarpinį klausimą: kokia teisine logika ES lygmeniu apskritai veikia tiesiogiai taikomi reglamentai ir kaip jie sąveikauja su nacionaline procedūra, nes būtent tokių aktų pavyzdžiai čia pateikti.
Reglamentas (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo rodo, kad ES teisės aktai gali tiesiogiai nustatyti ir materialines sąlygas, ir procedūras, kurias valstybės narės privalo taikyti nepakeisdamos: jo 31 straipsnis nustato paraiškos turinį ir mokesčių mokėjimą, 41 straipsnis — Tarnybos patikrinimą su dvejų mėnesių terminu pareiškėjui pašalinti trūkumus, o 141 straipsnio 2 dalis draudžia nacionalinėms tarnyboms taikyti papildomus formaliosios tvarkos reikalavimus, skirtingus nuo reglamento nustatytųjų. Šis draudimas yra tiesioginė ES teisės viršenybės ir vienodumo išraiška: nacionalinė praktika negali papildyti ar keisti unifikuotos ES procedūros. Analogiška logika, kurią žinioje atspindi Komisijos siekis, kad naujos narės „neblokuotų“ sistemos, ES teisėje pasireiškia taip, kad valstybės narės procedūrinė laisvė ribojama ten, kur Sutartys ar reglamentai nustato vienodą taikymą. Lietuvos šaltiniai — Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas — parodo antrąjį integracijos modelį: ES aktus įgyvendina nacionalinis įstatymas, kurio 10 straipsnis nustato, kaip vykdant kitos valstybės narės teismo sprendimą dėl bendravimo teisių, trūkstamus nurodymus teikia vykdymo vietos apylinkės teismas pagal Civilinio proceso kodekso 593 straipsnį, o 27-1 straipsnis praktinę pagalbą pagal Reglamento (EB) Nr. 861/2007 11 straipsnį paveda teisinės pagalbos subjektams. Ši dviejų modelių — tiesioginio reglamento ir įgyvendinamojo įstatymo — sąveoka yra vienintelė pateiktuose šaltiniuose matoma teisinė struktūra, kuria galima remtis vertinant, kaip ES priimami sprendimai pasiekia nacionalinę praktiką.
Žinios minimiems kandidatėms praktinė padėtis pagal pateiktus šaltinius nenustatoma: jokia čia cituota norma nereglamentuoja stojimo derybų, „saugiklių“ taikymo terminų ar finansinės paramos ribojimo, todėl apie konkrečias jų teises ar pareigas teigti nieko negalima. Vienintelės pagrįstos išvados liečia ES teisės aktų mechaniką: jeigu būsimi „saugikliai“ būtų įtvirtinti reglamentu, jie būtų taikomi tiesiogiai ir nacionalinės tarnybos negalėtų jų papildyti savais reikalavimais, o jeigu įgyvendinamuoju įstatymu — reikėtų atskiros nacionalinės įgyvendinimo procedūros. Dėl „saugiklių“ teisėtumo ir priėmimo procedūros galutinės išvados negalimos, nes reikalingi šaltiniai — Sutartys ir plėtrą reglamentuojantys aktai — pateikti nebuvo.