Šaltiniuose BK 286 straipsnio tekstas nėra pateiktas, o BK 138 straipsnio teksto taip pat neturime, nors būtent šios normos paprastai vertintų pareigūnams padarytus sužalojimus.
1995 metų įstatymo 30 straipsnis tada nustatė, kad atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla skiriamas nuo 1 iki 5 metų, tačiau ši redakcija 2026 metų įvykiams nebetaikytina.
Abu įtariamieji, uždaryti į areštinę, atsidūrė ikiteisminių tyrimų dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams ir smurto prieš juos etape, tačiau pateikti šaltiniai neleidžia nustatyti, kuriomis normomis šie veiksmai bus kvalifikuoti. Žinios aprašo 2026 metų įvykius Vilniuje, o šaltiniuose pateiktos tik 1995 metų pataisų fragmentai ir tuščios nuorodos į senųjų kodeksų straipsnius be tekstų, todėl jokia konkrečia šiai situacijai taikytina baudžiamoji norma iš jų išrašyti negalima. Tikslus teisinis klausimas — ar veiksmuose yra pasipriešinimo pareigūnui ar smurto prieš pareigūną sudėtis — būtų sprendžiamas pagal dabartinio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius, tačiau šaltiniuose BK 286 straipsnio tekstas nėra pateiktas. Taip pat neturime BK 138 straipsnio teksto, nors būtent ši norma paprastai vertintų pareigūnams padarytus sužalojimus. Narkotinės medžiagos disponavimo faktas pirmajame incidente atskirai vertintinas pagal narkotikų kontrolės normas, kurių šaltiniuose taip pat nėra.
Šaltiniuose turimi tik keli turinio fragmentai iš 1995 metų įstatymų pakeitimų, kurie 2026 metų įvykiams nebetaikytini ir čia gali būti naudojami tik kaip istorinis kontekstas. 1995 metų įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ 30 straipsnis tada nustatė, kad atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla skiriamas nuo 1 iki 5 metų, o 32 straipsnis — kad bauda kaip pagrindinė bausmė siekė nuo 10 iki 500 minimalių gyvenimo lygių. Tas pats įstatymas turto konfiskavimą kaip privalomą papildomą bausmę nustatė už baigtinį sąrašą nusikaltimų, kuriame pasipriešinimas pareigūnui ar smurtas prieš jį neįrašyti. Narkotinių priemonių gaminimas, įgijimas, laikymas ar realizavimas pagal 232-1 straipsnio 3 ir 4 dalis į konfiskavimo sąrašą patekdavo, tačiau iš žinios neaišku, kokiu būdu įtariamasis disponavo medžiaga ir ar tai atitiktų tas dalis. Procesinė padėtis šaltinių požiūriu: abu asmenys uždaryti į areštinę, vadinasi, taikyta suėmimo priemonė, kurios pagrindai ir terminai būtų vertinami pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, tačiau BPK 93, 97, 104 ir 282 straipsnių tekstų šaltiniuose nėra. Teismų praktikos šaltiniuose visai nėra, todėl jokios konkrečios bylos panašiais atvejais cituoti negalima. Dėl to tolesnė analizė apie kvalifikaciją, bausmių rėžius ar suėmimo teisėtumą būtų spėliojimas, kurio šių šaltinių pagrindu atlikti negalima.
Praktiškai abiejų įtariamųjų padėtis priklausys nuo ikiteisminių tyrimų metu surinktų įrodymų dėl žalos sunkumo ir pasipriešinimo pobūdžio, tačiau šaltinių pagrindu apie galimas bausmes ar jų dydžius teigti nieko negalima. Jei suėmimas bus toliau taikomas, jo teisėtumą teismas tikrins pagal procesines normas, kurių tekstų čia nėra. Pareigūnams, gydantiems namuose, gali kilti žalos atlyginimo klausimas, tačiau jokių civilinės atsakomybės normų šaltiniuose taip pat nėra. Sekimo taškas: laukti prokuratūros sprendimų dėl ikiteisminių tyrimų eigos — kvalifikacijos pasikeitimo, kaltinimų paskelbimo ar suėmimo terminų pratęsimo.
Pagal DK 58 straipsnio 1 dalį darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėdamas išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas kalta veika pažeidė darbo teisės normų ar sutarties nustatytas pareigas.
Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos (58 str. 6 d.).
Darbuotojų, kurie darbo dienos viduryje dingsta arba į darbą pasirodo neblaivūs, laukia reali rizika būti atleistiems be įspėjimo ir be išeitinės išmokos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 58 straipsnį. Darbdaviams šios situacijos kelia procedūrinių pareigų klausimą — neteisėtas atleidimas ar nušalinimas gali baigtis darbuotojo grąžinimu į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimu pagal DK 218 straipsnį. Tikslus teisinis klausimas: kada būtent dingimas ar neblaivumas sudaro „šiurkštų darbo pareigų pažeidimą“ pagal DK 58 straipsnio 3 dalį ir kokią procedūrą darbdavys privalo atlikti, kad atleidimas būtų teisėtas.
Šiurkščiu pažeidimu 58 straipsnio 3 dalis laiko tris šiai žiniai aktualias aplinkybes:
Dingusiam darbuotojui grėsia atleidimas pagal DK 58 straipsnį, jei darbdavys tinkamai užfiksuos visos pamainos neatvykimą ir gaus ar sugebės įrodyti paaiškinimo nebuvimą. Neblaiviai pasirodžiusiam darbuotojui tą pačią dieną bus taikomas nušalinimas be atlyginimo (49 str. 1 d.), o po to — atleidimas pagal 58 str. 3 d. 2 p. Papildoma praktinė pasekmė abiem atvejais — nedarbo išmokos mokėjimo atidėjimas iki trijų mėnesių. Darbdaviui klaida procedūroje reiškia atleidimo pripažinimą neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimą iki metų laikotarpio. Dėl įtariamo nedarbingumo piktnaudžiavimo darbdavys gali pateikti duomenys „Sodrai“, kurios nustačius pažeidimus turi įtakos ligos išmokai.
Pagal Pašto įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą teikėjas, jei siuntos įteikti ar įdėti į dėžutes neįmanoma, privalo apie tai pranešti gavėjui — būtent ši pareiga pataisomis būtų išplėsta iki pranešimo, kai negalima pristatyti pagal gavėjo pageidavimus.
Pašto įstatymo 21 straipsnis suteikia Ryšių reguliavimo tarnybos pareigūnams teisę gauti iš pašto paslaugos teikėjų informaciją ir paaiškinimus, tad būtent RRT prižiūrėtų naujų pareigų vykdymą.
Siuntų gavėjams, kuriems dėl neįgalumo, žemo ūgio ar amžiaus neprieinami aukšti paštomatų skyreliai, teisinė padėtis kol kas nepriklauso nuo jų pageidavimų: galiojantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymas leidžia teikėjui siuntą talpinti pagal jos dydį ir laisvą skyrelį, o gavėjui suteikia tik teisę būti informuotam, kai įteikti neįmanoma. Tokį modelį keistų Seime svarstomos Pašto įstatymo pataisos, kuriomis siuntų pristatymo bendrovės būtų įpareigotos užtikrinti siuntą tinkamame skyrelyje ir informuoti gavėją, kai pristatyti pagal jo pageidavimus negalima, taip pat leisti rinktis kitą atsiėmimo vietą ar pristatymo būdą. Tikslingas teisinis klausimas — ar gavėjo pageidavimas dėl skyrelio aukščio gali tapti pristatymo paslaugos teikėjo pareiga, ir kokia tvarka tokių pareigų laikymasis bus prižiūrimas pagal Pašto įstatymo 9, 10 ir 21 straipsnius.
Pagal galiojančią reguliavimo struktūrą šalims taikytinos šios nuostatos:
Jei pataisos bus priimtos, pristatymo bendrovėms atsirs trys praktinės pareigos: technologiškai užtikrinti gavėjo pageidavimo dėl skyrelio fiksavimą ir perdavimą kurjeriui, informuoti gavėją apie neįmanomą pristatymą pagal pageidavimus bei leisti rinktis kitą atsiėmimo vietą ar būdą; „Omniva“ atstovė nurodo, kad šiuo metu siunta talpinama pagal dydį ir laisvą skyrelį, o pageidavimų fiksavimo funkcijos nėra, tad įgyvendinimas reikalautų programėlių ir procesų pokyčių. Verslui svarbios ir dvi rizikos, kurias įvardija „DPD Lietuva“: duomenų, galinčių atskleisti negalią, tvarkymas (dėl ko sprendimas turėtų būti gavėjo nustatymas tiesiogiai bendrovei) ir tuščių ar rezervuotų skyrelių laikymas, ribojantis kitų gavėjų galimybes atsiimti siuntas piko laikotarpiu. Vartotojams, kuriems pataisos skirtos, kol kas galioja esama tvarka — pasitikėti teikėjo apraše skelbta tvarka ir, įteikiant netinkamai, naudotis skundų procedūra pagal Pašto įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Šį reguliavimą inicijavo Seimo narys Darius Razmislevičius. Jo tikslas – užtikrinti, kad asmenys su negalia ir kiti fiziniais ypatumais pasižymintys asmenys (pvz., senjorai, žemaūgiai) galėtų pasirinkti jiems fiziškai prieinamą paštomato skyrelį, o siuntos nebūtų automatiškai nukreipiamos į neprieinamas atsiėmimo vietas ar aukščius. Pagrindinis argumentas – šiuo metu teisės aktuose paštomatų pritaikymo neįgaliesiems klausimai iš viso nereglamentuojami, todėl siūlymu būtų sustiprintas lygių galimybių principas ir didesnis pašto paslaugų prieinamumas visiems vartotojams.
Sustojimas ir stovėjimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti, užtraukia baudą vairuotojams nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų (ANK 417 str. 2 d.).
ANK 603 straipsnis leidžia priverstinai nuvežti transporto priemonę, kai 417 straipsnio 2 dalies nusižengimas trukdo saugiam eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises.
Vairuotojai, kurie Herkaus Manto g. 36 name esančio daugiabučio kiemo įvažiavimą užtveria pristatydami prekes valgyklai, rizikuoja gauti administracinę baudą nuo 30 iki 90 eurų, o esant sunkesnėms aplinkybėms — ir priverstinį transporto priemonės nuvežimą. Svarbiausia teisinė taisyklė čia paprasta: prekių pristatymas nėra pagrindas blokuoti įvažiavimą į gyvenamųjų namų kiemą, nes Kelių eismo taisyklės tokių išimčių nenumato. Tikslus teisinis klausimas — ar konkretus sustojimas ar stovėjimas kiemo įvažiavime sudaro Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalies nusižengimą. Papildomai vertintinas ANK 603 straipsnis, kuris leidžia priverstinai nuvežti transporto priemonę, kai 417 straipsnio 2 dalies nusižengimas trukdo saugiam eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises.
Kaltinamam vairuotojui taikytina ANK 417 straipsnio 2 dalis: bauda vairuotojams nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. Pareigūnams, pradėjusiems administracinio nusižengimo teiseną, ANK 603 straipsnis suteikia teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę, jei užstovėjimas trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kelia grėsmę sveikatai ar gyvybei arba pažeidžia kitų asmenų teises; nuvežtą priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus trukdymą. Gyventojams savivaldybė nurodo du veiksmus: skambinti bendruoju pagalbos telefonu arba užfiksuoti pažeidimą ir pranešti savivaldybei arba policijai — būtent fiksuota informacija tampa pagrindu pareigūnams pradėti teiseną. Savivaldybės vaidmuo čia grindžiamas Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio teisėtumo ir gyventojų dalyvavimo principais, tačiau baudą skiria ne savivaldybė, o policijos pareigūnai pagal ANK. Kiemo įvažiavimo apsaugai techninėmis priemonėmis reikėtų vadovautis Kelių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią technines eismo reguliavimo priemones daugiabučių kiemuose, suderinus su savivaldybės vykdomąja institucija ar jos įgaliota įmone, įrengia kelius prižiūrinčios įmonės ar kelio savininkas. Šiaulių miesto darnaus judumo plane užstatyti įvažiavimai į daugiabučių kiemus įvardyti kaip problema, apsunkinanti aptarnaujančio transporto ir specialiųjų tarnybų patekimą, — tai patvirtina, kad tokie atvejai vertinami kaip grėsmė ne tik gyventojų patogumui, bet ir aptarnavimo funkcijoms. Pažymėtina, kad pateiktuose šaltiniuose nėra teismų praktikos dėl panašių atvejų, todėl baudos dydžio individualizavimas priklausys nuo pareigūnų nustatytų aplinkybių.
Pažeidėjui: bauda 30–90 eurų pagal ANK 417 str. 2 d., o pasikartojant pažeidimui kiekvienas naujas faktas vertinamas atskirai.
Konstitucijos 102 straipsnis leidžia Konstituciniam Teismui spręsti, ar Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, todėl 2024 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. XIV-2696 bus vertinamas būtent pagal šį įgaliojimą.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 25 metų terminas yra tik prielaida pradėti pripažinimo procedūrą, o ne sąlyga dėl mokymo atitikties įstatymui ir dorai.
Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija ir toliau veiks kaip įprasta įregistruota religinė organizacija su juridinio asmens teisėmis — nagrinėjama byla nesprendžia apie jos veiklos draudimą, o tik apie ypatingą valstybės pripažinto statuso suteikimą, kurį šaltinių [11] duomenimis iš 180 registruotų organizacijų turi vos 10. Konstitucinis Teismas pradės žodinį nagrinėjimą, ar 2024 m. birželio 6 d. Seimo nutarimas Nr. XIV-2696 neprieštarauja Konstitucijos 25, 26 straipsniams ir 43 straipsnio pirmajai daliai. Bylos išdava lemia du dalykus: ar Seimas, atsisakydamas pripažinimo, veikė kaip religiškai neutrali institucija, ir ar jo argumentai (kraujo perpylimo draudimas, atsisakymas dalyvauti gynyboje) pagrįsti objektyviais kriterijais, o ne parlamentarų įsitikinimais.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis suteikia Seimui teisę suteikti arba atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą, tačiau nustato, kad 25 metų terminas nuo pirminio įregistravimo yra tik prielaida pradėti procedūrą, o ne pati atramos visuomenėje ar mokymo atitikties dorai sąlyga — t. y. turinio vertinimas lieka atskiras reikalavimas. Konstitucijos 43 straipsnio pirmoji dalis suponuota sąlyga: mokymas ir apeigos neturi prieštarauti įstatymui ir dorai. Seimas savo atsisakymą grindė Teisingumo ministerijos 2022 m. išvada, bet Konstitucijos 26 straipsnio antroji dalis leidžia religijos laisvę riboti tik įstatymu ir tik siekiant visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos, dorovės ar kitų asmenų teisių — tai reiškia, kad Seimo argumentai turi atitikti šias ribojimo sąlygas, o ne tik parlamentinę daugumą.
Jei Konstitucinis Teismas pripažins nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijos 26 ar 43 straipsniams, Seimas turės iš naujo apsvarstyti pripažinimo klausimą, kaip tai galiausiai įvyko „Romuvos“ atveju. Jei Seimo nutarimas bus pripažintas konstitcingas, bendrija išlieka įregistruota organizacija be valstybės palaikymo ir finansinės paramos, kuria pagal šaltinius [11] naudojasi valstybės pripažintos bendrijos. Praktiškai sprendimas reikšmingas ir kitiems kandidatams: jis nustatys, kokiu pagrindimu ir kokiais įrodymais Seimas gali vertinti religinio mokymo atitiktį dorai ir ar parlamentinių diskusijų argumentai yra tinkamas vertinimo pagrindas.