1979 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1979 m. vasario 20 d.( * )

„Kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės“

Byloje 120/78,

dėl Hessisches Finanzgericht

(Hesse žemės Finansų teismas) pagal EEB sutarties 177 straipsnį

Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl

EEB sutarties 30 ir 37 straipsnių išaiškinimo, atsižvelgiant į

Vokietijos alkoholio monopolio įstatymo 100 straipsnio 3 dalį,

šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Bendrovės Rewe-Zentral AG, turinčios buveinę Kelne,

ir

Bundesmonopolverwaltung für Branntwein (Federalinė alkoholio monopolio administracija),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas H. Kutscher, kolegijų pirmininkai

J. Mertens de Wilmars ir Mackenzie Stuart, teisėjai

A. M. Donner, P. Pescatore, M. Sorensen,

A. O’Keeffe, G. Bosco ir A. Touffait,

generalinis advokatas F. Capotorti,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1 1978 m.

balandžio 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo gegužės

22 d., Hessisches Finanzgericht pagal EEB sutarties

177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo,

pateikdamas du klausimus dėl EEB sutarties 30 ir 37 straipsnių

išaiškinimo, kad būtų galima nustatyti Vokietijos teisės akto dėl

alkoholinių gėrimų pardavimo nuostatos, kuria nustatoma minimali tūrinė

alkoholio koncentracija įvairių kategorijų alkoholio produktuose,

atitiktį Bendrijos teisei.

2 Iš

nutarties dėl kreipimosi matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje ketino

importuoti „Cassis de Dijon“ siuntą, kurios kilmės šalis yra

Prancūzija, bei prekiauti Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Ieškovė kreipėsi į Federalinę alkoholio monopolio administraciją ( Bundesmonopolverwaltung)

dėl leidimo šio produkto importui, tačiau administracija jai pranešė,

kad tūrinė alkoholio koncentracija šiame produkte yra nepakankama, todėl

jis neatitinka būtinų reikalavimų, kad būtų galima prekiauti Vokietijos

Federacinėje Respublikoje.

3 Ši administracijos pozicija grindžiama Branntweinmonopolgesetz

100 straipsniu ir jo pagrindu monopolio administracijos priimtomis

taisyklėmis, nustatančiomis tam tikrų kategorijų likerių ir kitų

alkoholinių gėrimų minimalią tūrinę alkoholio koncentraciją

(1958 m. vasario 28 d. Verondnung uber den Mindestweingeistgehalt von Trinkbranntweinen, 1958 m. kovo 11 d. Bundesanzeiger Nr. 48).

Pagal

šias nuostatas prekybai vaisių likeriais, kaip antai „Cassis de Dijon“,

nustatytas reikalavimas, kad minimali tūrinė alkoholio koncentracija

būtų 25%, o nagrinėjamo produkto, kuriuo laisvai prekiaujama

Prancūzijoje, tūrinė alkoholio koncentracija yra 15–20%.

4 Ieškovės

manymu, dėl to, kad pagal Vokietijos teisės aktą nustatyta minimali

tūrinė alkoholio koncentracija, gerai žinomi alkoholiniai gėrimai, kurių

kilmės šalys yra kitos Bendrijos valstybės narės, negali būti

pardavinėjami Vokietijos Federacinėje Respublikoje; todėl tokia nuostata

riboja laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių daugiau, nei

valstybėms narėms yra leidžiama nustatyti atitinkamomis prekybos

taisyklėmis.

Ieškovės manymu, tai yra

kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė,

prieštaraujanti EEB sutarties 30 straipsniui.

Be

to, kadangi tai yra alkoholio monopolio kontrolei skirta priemonė,

ieškovės nuomone, taip pat pažeidžiamas ir 37 straipsnis, pagal

kurį valstybės narės laipsniškai pertvarko visas valstybines komercinio

pobūdžio monopolijas taip, kad užtikrintų, jog pereinamojo laikotarpio

pabaigoje nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebūtų

diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

5 Sprendimui šioje byloje priimti Hessisches Finanzgericht pateikė Teisingumo Teismui du klausimus, kuriuos suformulavo taip:

a) Ar į kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių

sąvoką, pateikiamą EEB sutarties 30 straipsnyje, patenka minimalios

tūrinės vyno alkoholio koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose

alkoholiniuose gėrimuose nustatymas, numatytas Vokietijos alkoholio

monopolio įstatyme, dėl kurio tradicinės kitų valstybių narių prekės,

turinčios mažesnę tūrinę vyno alkoholio koncentraciją už nustatytąją,

negali būti išleistos į apyvartą Vokietijos Federacinėje Respublikoje?

b) Ar toks minimalios tūrinės vyno alkoholio koncentracijos nustatymas

patenka į EEB sutarties 37 straipsnyje įtvirtintą valstybių narių

nacionalinių subjektų diskriminavimo prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų

atžvilgiu sąvoką?

6 Nacionalinis

teismas prašo išaiškinimo, leisiančio įvertinti, ar minimalios tūrinės

alkoholio koncentracijos reikalavimui taikytinas Sutarties

30 straipsnyje įtvirtintas visų kiekybiniams apribojimams

lygiaverčio poveikio priemonių valstybių narių tarpusavio prekyboje

draudimas, ar 37 straipsnyje įtvirtintas bet kokio valstybių narių

nacionalinių subjektų diskriminavimo prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų

atžvilgiu draudimas.

7 Šiuo

atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad 37 straipsnio nuostatos yra

skirtos būtent komercinio pobūdžio valstybinėms monopolijoms.

Todėl

minėtoji nuostata nėra taikytina nacionalinėms nuostatoms, kurios

nereglamentuoja specifinės valstybės monopolio funkcijos – t. y. jo

išskirtinių teisių – įgyvendinimo, tačiau bendrąja prasme yra taikomos

alkoholinių gėrimų gamybai ir pardavimui, neatsižvelgiant į tai, ar jų

gamyba ir prekyba yra monopolizuotos valstybės.

Tokiomis

aplinkybėmis poveikį, kurį valstybių narių tarpusavio prekybai turi

priemonė, dėl kurios kreipėsi nacionalinis teismas, reikia nagrinėti

išskirtinai iš 30 straipsnio išplaukiančių reikalavimų atžvilgiu,

kaip nurodyta pirmajame klausime.

8 Nesant

bendrųjų taisyklių, skirtų alkoholio gamybai ir pardavimui, nes

1976 m. gruodžio 7 d. Komisijos Tarybai pateiktas pasiūlymas

dėl reglamento (OL C 309, p. 2) iki šiol negavo Tarybos

pritarimo, valstybės narės pačios reglamentuoja visus klausimus,

susijusius su alkoholio ir alkoholinių gėrimų gamyba bei prekyba savo

teritorijoje.

Judėjimui Bendrijos viduje

trukdančios kliūtys, atsirandančios dėl prekybą minėtomis prekėmis

reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų skirtumų, turi būti

priimtinos tiek, kiek tokios nuostatos yra būtinos, kad būtų laikomasi

privalomųjų reikalavimų, ypač dėl mokesčių kontrolės veiksmingumo,

visuomenės sveikatos apsaugos, prekybinių sandorių sąžiningumo ir

vartotojų apsaugos.

9 Vokietijos

Federacinės Respublikos vyriausybė, įstojusi į šią bylą, pateikė

įvairių argumentų, kurie, jos nuomone, pateisina nuostatų dėl

alkoholinių gėrimų minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos taikymą,

remdamasi ir visuomenės sveikatos apsauga, ir vartotojų apsauga nuo

nesąžiningos komercinės veiklos.

10 Vokietijos

vyriausybės nuomone, nacionalinio teisės akto nuostata dėl minimalios

tūrinės alkoholio koncentracijos yra skirta visuomenės sveikatos

apsaugai, nes ja siekiama išvengti pernelyg didelio alkoholinių gėrimų

nacionalinėje rinkoje gausinimo, ypač tų, kurių tūrinė alkoholio

koncentracija yra nedidelė, nes, vyriausybės požiūriu, tokios prekės

priklausomybę nuo alkoholio gali sukelti daug greičiau negu tie

alkoholiniai gėrimai, kurių alkoholio koncentracija yra didesnė.

11 Šie

argumentai nėra įtikinantys, nes vartotojas rinkoje gali rasti didelį

silpnesnių arba vidutinio stiprumo alkoholio produktų asortimentą, be

to, didelė dalis Vokietijos rinkoje laisvai parduodamų alkoholinių

gėrimų, turinčių didelę tūrinę alkoholio koncentraciją, yra paprastai

vartojami juos skiedžiant.

12 Vokietijos

vyriausybė taip pat tvirtina, kad minimalios tūrinės alkoholio

koncentracijos ribos tam tikrų rūšių likeriams nustatymu siekiama

apsaugoti vartotoją nuo nesąžiningos alkoholinių gėrimų gamintojų ir

platintojų veiklos.

Šis argumentas

grindžiamas tuo, kad tūrinės alkoholio koncentracijos sumažinimas

užtikrintų konkurencinį pranašumą didesnę tūrinę alkoholio koncentraciją

turinčių gėrimų atžvilgiu, nes alkoholis dėl didelių mokesčių iki šiol

yra brangiausia sudėtinė tokių gėrimų dalis.

Be

to, Vokietijos vyriausybės teigimu, alkoholio produktų, kurių tūrinė

alkoholio koncentracija atitinka jų pagaminimo šalyje nustatytus

reikalavimus, išleidimas į laisvą apyvartą reikštų, kad mažiausia tūrinė

alkoholio koncentracija, kuri yra leidžiama bet kurioje valstybėje

narėje, Bendrijoje taptų bendra norma, o visi šiai sričiai taikomi

reikalavimai prarastų galią, nes tokio pobūdžio žemesnės ribos kai kurių

valstybių narių teisės aktuose nėra.

13 Kaip

pagrįstai pastebėjo Komisija, gėrimų tūrinės alkoholio koncentracijos

ribų nustatymas gali lemti į rinką pateikiamų prekių ir jų pavadinimų

standartizavimą, siekiant užtikrinti didesnį prekybinių sandorių ir

visuomenei parduodamų prekių pasiūlos skaidrumą.

Vis

dėlto negalima teigti, kad privalomas minimalios tūrinės alkoholio

koncentracijos nustatymas yra esminė prekybinių sandorių sąžiningumą

užtikrinanti garantija, nes nėra sudėtinga užtikrinti tinkamos

informacijos pirkėjui pateikimą reikalaujant, kad ant prekių pakuotės

būtų pateikta nuoroda į kilmės šalį ir tūrinę alkoholio koncentraciją.

14 Iš

to, kas pirmiau pasakyta, aišku, kad reikalavimais dėl alkoholinių

gėrimų minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos nėra siekiama

bendrojo intereso tikslo, ir jie nėra svarbesni už prekių judėjimo

laisvės reikalavimus, kurie yra viena pagrindinių Bendrijos taisyklių.

Iš

tikrųjų pagrindinis tokio pobūdžio reikalavimų padarinys yra palankių

sąlygų didelę tūrinę alkoholio koncentraciją turinčių alkoholinių gėrimų

prekybai sudarymas, pašalinant iš nacionalinės rinkos kitų valstybių

narių prekes, neatitinkančias minėtų reikalavimų.

Vadinasi,

vienašališkas minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos reikalavimas,

nustatytas valstybės narės teisės aktu alkoholinių gėrimų prekyboje,

yra kliūtis prekybai ir prieštarauja Sutarties 30 straipsnio

nuostatoms.

Taigi nėra jokios pagrįstos

priežasties neįsileisti į valstybę narę alkoholinių gėrimų, teisėtai

pagamintų ir pardavinėjamų bet kurioje kitoje valstybėje narėje, ir

prekybai šiomis prekėmis negali būti taikomas teisės aktuose nustatytas

draudimas pardavinėti gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija yra

mažesnė už nacionaliniu teisės aktu nustatytąją ribą.

15 Todėl

į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: EEB sutarties 30 straipsnyje

pateiktą sąvoką „kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio

priemonės“ reikia suprasti taip, kad teisėtai kitoje valstybėje narėje

gaminamų ir parduodamų alkoholinių gėrimų importo atveju šia nuostata

numatytas draudimas apima taip pat minimalios tūrinės alkoholio

koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose alkoholiniuose gėrimuose

nustatymą valstybės narės teisės aktu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16 Danijos

Karalystės vyriausybės, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės

ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo

pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Hessisches Finanzgericht nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1978 m. balandžio 28 d. Nutartimi pateikė Hessisches Finanzgericht, nusprendžia:

EEB

sutarties 30 straipsnyje pateiktą sąvoką „kiekybiniams importo

apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės“ reikia suprasti taip, kad

teisėtai kitoje valstybėje narėje gaminamų ir parduodamų alkoholinių

gėrimų importo atveju šia nuostata numatytas draudimas apima taip pat

minimalios tūrinės alkoholio koncentracijos žmonėms vartoti skirtuose

alkoholiniuose gėrimuose nustatymą valstybės narės teisės aktu.

Kutscher

Mertens de Wilmars

Mackenzie Stuart

Donner

Pescatore

Sorensen

O’Keeffe

Bosco

Touffait

Paskelbta 1979 m. vasario 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

A. Van Houtte

H. Kutscher

* Proceso kalba: vokiečių.